Auginu dukrelę, turinčią vidutinį raidos sutrikimą. Esu labai dėkinga Kauno 36-o darželio ir Kauno „Paparčio“ pradinės mokyklos kolektyvams - ten mano vaikas patyrė daug meilės ir šilumos. Daug bendravau su pedagogais, niekad neišgirdau priekaištų, kad savo kitokį vaiką „užkraunu“ kaip bėdą. Vis tik, problemos prasidėjo baigus 4 klases.
Nunešiau dokumentus į vieną iš Kauno mokyklų. Priėmė, bet rugpjūčio 30 d. pareiškė, kad toks vaikas jų privačioje mokykloje nepageidaujamas, nes jei visus „tokius“ priiminės, tai nukentės jų įvaizdis.
Buvo šokas: dukra laukia rugsėjo pirmosios, o neturime, kur eiti... „Ant smūgio“ sutiko priimti kita Kauno mokykla. Čia ir prasidėjo siaubas – nei vienam pedagogui ar administracijai neturiu priekaištų, jaučiu tik dėkingumą, bet... Vaikų daug, koridoriai ilgi, iš dukrelės buvo tyčiojamasi, šaipomasi... Nenoriu apie tai net kalbėti – sunku.
Tada atradome kitą mokyklą – po trijų mėnesių košmarų ji buvo lyg ramybės oazė. Turėjo praeiti nemažai laiko, kol dukra suprato, kad čia nereikia užimti gynybinės pozicijos, jos agresyvus elgesys pamažu rimo.
Aplinkybės susiklostė taip, kad prieš trejus metus pradėjome lankyti specialiąją Kėdainių mokyklą. Esu be galo dėkinga visiems šios įstaigos darbuotojams: tiek rūpesčio, meilės, šilumos vaikas gali gauti tik artimiausioje aplinkoje. „Ačiū, mama, kad suradai man tokią gerą mokyklą“, - sako mano vaikas kiekvieną penktadienį, kai atvažiuoju jo pasiimti.
Aišku, visko būna, bet vien tai, kad mano dukra jau trečius metus kiekvieną pirmadienį noriai vyksta į mokyklą, daug ką sako apie ten esantį saugumą, jaukumą, meilę svetimam, neva kitokiam vaikui. Manau, kad Lietuvoje, deja, kol kas apie jokią integraciją nėra nė ko svajoti. Pirmiausiai turi pasikeisti mūsų pačių požiūris į „kitokį“ žmogų. Tik tada bus galima kalbėti apie integraciją tikrąja šio žodžio prasme.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Savo nuomone galite pasidalinti žemiau: