Čia už akies užkliuvo dvylika vienos vados šunyčių. Jie buvo Koli veislės mišrūnai, įvairiausių spalvų, bet mano silpnybė – juoda spalva. Ir lyg tyčia – vadoje du šuneliai juodi. Išsirinkau juodą kalytę Tuci. O bailiukė buvo...
Kol grįžom namo, ir mašinoje ant kilimėlio pridarė. O po to taip pasislėpė už sėdynės, jog galvojom, kad teks saloną ardyti, kad ją ištrauktumėm. Vargais negalais ištraukėme, priglaudžiau prie savęs, o Tucytė mane pasveikino apšlapindama.
Laikui bėgant, jos bailumas dingo, užaugo labai gero charakterio šunytė. Nesu turėjusi su ja jokių problemų – augdama sugraužė tik vieną šlepetę. Lauke ramiai vaikšto be pavadėlio, moka nemažai komandų, priėjusi prie gatvės sustoja ir laukia manęs, o po to kaip žmogutis apsidairo į kairę ir į dešinę, ir einame per gatvę. Visus šunis apeina arba ignoruoja, žmones – taip pat. Su ja nebuvo jokių konfliktinių situacijų. Dabar Tucytei jau trylika metai, labai džiaugiamės, kad ji vis dar su mumis.
2007-ieji metai mūsų nelepino, tais metais praradau savo sesutę. Taip nutiko, kad kol sesuo sirgo, nebuvo kam prižiūrėti sesers mažutės kalytės, kuri tuo metu rujojo, tad per mėnesį pastebėjome, jog kalytė Tina laukiasi šuniukų.
Sesers vyras, likęs vienas su vaikučiais, negalėjo pasirūpinti dar ir nėščia kalyte – teko pasirūpinti mums. Gimdymas buvo sunkus, kadangi „tėvelių“ būta visokių ir įvairaus didumo. Su vyru rankoves pasikaišę priiminėjome šuniukus. Pirmoji pasaulį išvydo Čilė, po jos – dar trys šuniukai, visi skirtingų spalvų. Dar kol kalytė buvo nėščia, su dukra kalbėjome, kad jei gimtų juoda kalytė, pasiliktume ją sau. Ir kaip pagal užsakymą: vienintelė kalytė, ir ta pati juoda. Broliukus sėkmingai išdovanojom, mamytę atgal pasiėmė sesers vaikai, o Čilė taip ir liko pas mus.
Nuo pirmų dienų buvo baisiai užsispyrusi, tikras vijurkas. Kol užaugo iki vienerių metų, eibių prikrėtė daug: laidai beveik visi buvo sukapoti: kas randama – tas plėšoma, parėjus iš darbo tekdavo ir už galvos susiimti, bemąstant, nuo kurio galo dabar pradėti tvarkytis. Labai mėgo – ir vis dar mėgsta – odinius daiktus ir batus. Galėtų būti ekspertė: jeigu graužia, vadinasi, oda tikra – į dirbtinę niekada nesikėsino.
Tokiu būdu praradome ne vienerius batus, tačiau visi išmokome pasidėti juos į vietą. Linksma Čilė be galo, jos visur pilna. Šiuo metu jai jau septyneri metukai, nors kalytė ir serga epilepsija, labai tikimės, kad su mumis ji dar bus daug metų.
Kadangi namie jau ir taip auga dvi kalytės, nesvarstėme galimybės apie trečią šunį. Su Gile viskas nutiko neplanuotai. Nuvažiavusi į prieglaudą „Būk mano draugas“, aptikau labai bailią kalytę, vos keleto mėnesių. Bailumas neišpasakytas, tupėjo dėžutėje ir bijojo išlįsti. Daug šunų lojimo, įvairių garsų ir taip bailiai kalytei kėlė siaubą. Todėl paėmiau Gilę namo, kad jaustų mažiau streso, su ta mintimi, jog rasiu kam mažylę padovanoti.
Daug skelbimų visur prirašiau ir laukiau, tikrai nesitikėjau, kad neatsiras nė vieno, norinčio mažylės. Nesulaukėme nė vieno skambučio, niekas nesiteiravo mūsų „bjauriojo ančiuko“. Dienos bėgo, o Gilė vis labiau prisirišo prie mūsų, o mes – prie jos. Matyt, toks jau likimas ir taip turėjo būti: Kalėdų proga apsisprendėme, jog Gilė lieka pas mus.
Gilė turėjo labai daug baimių, lodavo ant kiekvieno nepažįstamo daikto, ant kiekvieno žmogaus, kiekvieno trakštelėjimo, nepažįstamo garso, o labiausiai – ant šunų. Panašu, jog fobijų baigiame atsikratyti, išskyrus baimę svetimiems šunims. Šiaip mūsų Gilė labai meili, ryte išgirdusi žadintuvą parbėga į lovą ir savo snukutį padeda man ant veido. Namuose ji švelni, žaisminga tiek su visais šeimos nariais, tiek su kitomis dviem mūsų kalytėmis, nors ir eibių namie prikrečia, kaip ir visi jauni šuneliai. Rugpjūčio mėnesį Gilei sueis metukai.
Startuoja projektas „neBrisius.lt“! VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ projekto idėja užsikrėtė nuo Amerikoje vykusio „Why We Rescue“ ir, gavę idėjos autorių leidimą bei palaikymą, pradeda analogišką ilgalaikį projektą Lietuvoje. Projekto metu bus fotografuojami žmonės su augintiniais, priglaustais iš prieglaudų ar gatvės, talpinamos jų laimingos istorijos, kurios, tikimės, užkrės vis daugiau ir daugiau žmonių!