Turbūt tai nėra jau tokia didelė problema, kai esi išsilavinęs, turi paklausią profesiją, o svarbiausia, esi perspektyvus ir jaunas. Visi tie patarimai turbūt yra prasmingi, nes pataria gi ekspertai. Bet... jeigu prarandi darbą, išdirbęs 33 metus, iš kurių – 22 metus dirbai administracinį darbą vienoje įmonėje. Tau, savaime suprantama, daugiau kaip 50 metų, o pensija – tik sulaukus 65 metų... Kas tada?!
Pradeda imti panika
Užsiregistruoji užimtumo tarnyboje, kiekvieną rytą pradedi nuo darbo skelbimų portalų peržiūros. Rašai, taisai, domiesi, siuntinėji savo CV ir lauki... Kurį laiką, to niekada gyvenime nedarius, netgi smagu. Deja, tiksintis laikrodis veikia tarsi žudančios bombos mechanizmas.
Ramini save: dar praėjo tik pora savaičių, dar karantinas. Gyveni su nerimo, kaltės jausmais, priekaištauji sau.
„Niekam nereikalingas“, – štai kokia mintis sukasi galvoje. Bėga laikas ir tos mintys darosi vis įkyresnės, nerimas perauga į baimę, apima panika.
„Reikia susiimti, nepasiduoti...“ – stengiesi įteigti sau, o mintyse vardini savo pasiekimus: aukštasis išsilavinimas , darbo patirtis... Amžius? Na, taip, amžius. Tada staiga suvoki, kad jau mėnesį gyveni įspraustas į kampą, nuolat jauti stresą, kamuoja nemiga ir nebenori valgyti. Ta būsena ima priminti zoologijos sode po narvą besiblaškančio žvėries.
Darbo pasiūlymas – neviliojantis
Tada griebiesi protingų knygų, ieškai informacijos internete, kreipiesi dėl konsultacijų pas specialistus. Tema: kaip įveikti stresą ir pradėti gyventi iš naujo. Keista, velniai rautų, nepadeda.
Tada prasideda kitas etapas: sportas, meditacija, pasivaikščiojimai gryname ore, širdies darbą gerinantys lašai – padeda, bet tai laikina... Nes darbo tai nėra. Žmogui, įpratusiam visą gyvenimą dirbti, praradus darbą apima toks jausmas, tarsi stovėtų ant bedugnės krašto, ir mintis, kad reikia „pradėti gyvenimą iš naujo“ veikiau erzina negu padeda.
Pagaliau ledai pajuda – paskambina žmogus, siūlo darbą. Pasiūlymas, sąžiningai pasakysiu nebuvo labai viliojantis. Jaunuolis siūlė produktų pakuotojos darbą. Darbas nėra nei blogas , nei geras, nei kažkuo ypatingas, bet visgi sukaupusi paskutinius savivertės likučius, pasakiau: „Ne.“
Padėkojau už pasiūlymą, stengiausi būti mandagi ir paaiškinti, kad siūlomas darbas neatitinka mano kvalifikacijos ir lūkesčių. Išgirdau grubų: „Jūs dar savo amžiuje turite lūkesčių...“
Buvo ir daugiau pasiūlymų, ir visur pabrėžtinai buvo primenamas mano amžius. Patikėkite, žeidžia.
Išeitį rasiu, bet!
Daug kalbama ir rašoma apie tai, kad Lietuvoje visas perspektyvumas ir reikalingumas darbo rinkoje baigiasi stebėtinai anksti – nuo 45 metų. Sukurtos tarnybos, rašomi moksliniai darbai, kuriamos televizijos laidos, lyg ir kovojama prieš amžiaus diskriminaciją, galima apskųsti ir visa kita... Bet ar tai išsprendžia problemą, ar kas nors keičiasi realybėje? Amžius – vis dar vienas svarbiausių kriterijų. Tikrai niekas nepasikeitė, negreitai ir pasikeis. Liūdna...
Tik ne todėl, kad aš galbūt nesusirasiu manęs tenkinančio darbo. Greičiausiai teks pasinaudoti ta devynių mėnesių nedarbo išmoka, o galbūt būsiu priversta sukurti mažą savo versliuką, o gal teks eiti dirbti mažai apmokamą, nekvalifikuotą darbą...
Bet liūdna todėl, kad per trisdešimt metų kurdami valstybę taip ir neišmokome gerbti žmogaus, nesuvokiame jo vertės. Retas susimąstome, kad viskas taip elementaru: pagarba, tolerancija, pakantumas. Apmaudu, bet vis dar nesame tolerantiška visuomenė. Vadovaujamės kažkokiomis klišėmis...
Jeigu tu vyresnio amžiaus, reiškia, tu nemoki tobulai užsienio kalbų, nesugebi naudotis naujausiomis technologijomis, sirgsi ir nesi perspektyvus... Realybė dažnai būna kitokia, nesame mes jau tokie neišmanėliai ir atsilikėliai, tegul be didelės perspektyvos...
Skaitai ir skauda
Karantino metu vyko ir tebevyksta labai daug diskusijų dėl senjorų diskriminacijos, jų teisių ir laisvių ribojimo. Labai gerai, kad vyksta ta diskusija. Blogai, kad pati diskusija nėra tolerantiška ir daugiau panaši į pratrūkusį pūlinį, ir drabstymąsi purvais. O kaip jaučiamės mes, tie 50 plius?!
„Vyresnių žmonių vis daugėja, esame senstanti visuomenė, didinamas pensinis amžius. Prievolė išlikti darbo rinkoje kuo ilgiau kelia įtampą, o priemonių, padedančių išlikti konkurencingiems, nėra. Tokių priemonių pavyzdžiai galėtų būti mokymai, galimybės persikvalifikuoti, profesinių ligų prevencija, galimybė derinti darbo krūvį ir asmeninį gyvenimą.
Neretai vyksta priešingai – vyresnio amžiaus darbuotojų nebesiunčiame mokytis, netikime, kad darbuotojas pakėlęs kvalifikaciją gebėtų dirbti ir pensiniame amžiuje“, – portale manoteises.lt teigia Lietuvos socialinių tyrimų centro direktorė, amžizmo ekspertė dr. Sarmitė Mikulionienė.
Skaitai tokius žodžius ir darosi beprotiškai skaudu, nes su amžiumi susijusi diskriminacija ypatingai išryškėja 50 plius amžiaus grupėje ir dažnai būname priversti dirbti mažiau apmokamus ar ribotos trukmės darbus.
Neveltui tiek išvyksta
Mums primetamas pasyvaus, neproduktyvaus, negebančio prisitaikyti prie naujovių bei nenorinčio mokytis darbuotojo įvaizdis. Mes vis dažniau susiduriame su pagarbos stokojančiais darbo santykiais, nenoru dalintis informacija ar bendradarbiauti, klientų nepakantumu, dažniau nei visi kiti patiriame spaudimą išeiti iš darbo nesulaukus pensinio amžiaus ir atleidžiami.
Mėgstame lygiuotis į skandinavų šalis, galime ir netgi privalome mokytis iš jų tolerancijos, kuriose vertinamas žmogus pagal sugebėjimus, darbo patirtį, sąžiningumą, norą dirbti. Galbūt todėl dažnai ir mūsų tautiečiai, buvę savo tėvynėje užribio žmonės, suvokia savo vertę tik užsienyje. Visi, norintys dirbti, dirba pagal sugebėjimus. Dirba ir turintys sveikatos sutrikimų, ir vyresnio amžiaus žmonės, o svarbiausia, niekas nesipiktina, kad galbūt jie dirba lėčiau, daro klaidų – jie tiesiog dirba.
Dažnai netekęs darbo kvalifikuotas buhalteris ar pusę gyvenimo vaikams atidavęs pedagogas susikrauna krepšius ir išvyksta kitur... Ten, kur dar esame tiesiog žmonės be amžiaus etiketės.