Šiais laikais dauguma porų nori netradicinių ir originalių vestuvių, o senųjų papročių laikomasi labai retai, tad tai bus tikrai originalios vestuvės, o kartu išsaugosit ir tradicijas.
Nuotakos atsisveikinimas. Nuotaka išvažiuodama iš savo gimtųjų namų turėdavo atsisveikinti su šeima. Pagal papročius jaunąją pasiimdavo brolis ir vesdavo ratu aplink stalą. Atsisveikindamos nuotakos verkdavo prie židinio kartu su broliu.
Bažnyčia. Buvo įprasta, kad prie altoriaus nuotaka eina kartu su jaunikiu ir pasitinka savo likimą. Dabar daugelis nuotakų renkasi vakarietiškas tradicijas, kai tėtis lydi nuotaką.
Jaunųjų sutikimas. Jaunuosius po santuokos ceremonijos pasitikdavo tėvai su duona ir druska. Duona simbolizuoja sotumą ir prieglobstį, taip tėvai pasako, kad jei vaikams pritrūktų duonos, visuomet galės kreiptis į juos, o druska – gyvenimo prieskonis, be kurio neapsieina jokie namai.
Marčios vežimas. Nuo seno nuotakos vežimas buvo puošiamas lininėmis mėlynomis arba žaliomis juostomis, rūtų vainikais. Šiuolaikinėse vestuvėse jaunųjų transportas galėtų būti puošiamas gėlių vainikais.
Dialogas prie vartų. Sulaukus jaunųjų su poromis, prie vartų vykdavo dviejų, priešiškų pusių dialogas. Vartai atsiverdavo tik tuomet, kai nuotaka apdovanodavo vartų sargus.
Marčios sutiktuvių ugnys. Nuo seno buvo įprasta, kad jaunąją pasitikdavo su laužu, jis būdavo kuriamas ties ta vieta, kur prasidėdavo jaunikio kaimas. Šiuolaikinėse vestuvėse jaunieji taip pat gali būti pasitinkami deginant laužą, ar jų kelią iki šventės papuošti žvakėmis ar fakelais.
Stalo vadavimas. Stalą „užsėda“ vestuvių svečiai, persirengę čigonais, o piršliai su pulku turi jį išpirkti, kad jaunieji galėtų atsisėsti į savo vietas. Išpirkimas gali vykti naudojant dainas, įvairias užduotis ar gėrimus.
Vainikėlio nuėmimas. Nekaltos mergelės prieš tekėdamos turėdavo rūtų vainiką, tačiau prieš ceremoniją jį turėdavo nuimti vyriausias pabrolys, gavęs tėvų palaiminimą.
Jaunųjų guldymas. Pamergės paklodavo lovoje naują patalynę ir padėdavo lėlę, kad būtų vaisingi metai. Jaunuosius palydėdavo svočia.
Keltuvės. Iš miego jaunuosius keldavo visas pamergių ir pabrolių pulkas. Jie naudojo įvairius puodus ir menteles, kad prikeltų jaunuosius ir sukeltų kuo didesnį triukšmą, juos nuraminti jaunieji galėdavo tik išsipirkdami.
Piršlio korimas. Dažniausiai piršlį gelbėja nuotaka arba jaunosios mama, atleisdama už dukros išviliojimą iš namų.
Gintaro dulkės. Tai pagoniška tradicija, kuri vėl populiari šiuolaikinėse vestuvėse. Svečiai ir jaunieji ima po saują gintaro dulkių ir meta į laužą linkėdami pačių geriausių žodžių jauniesiems.
Na, o šiuolaikinėse vestuvėse – daugiausiai iš Vakarų kilusių tradicijų: keliaraiščio nuėmimas, nuotakos lydėjimas prie altoriaus. Visos šios tradicijos taip pat gražios, tačiau gal reikėtų pasinaudoti ir mūsų senoviniais papročiais, šiek tiek juos atnaujinus, o gal palikus viską, kaip ankščiau? Būtų tikrai originalios vestuvės.
Norite pasidalyti savo mintimis? Galbūt turite visai kitokią nuomonę? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt arba žemiau: