Timas Burtonas 1989 metais pristatė pirmą pilnametražį filmą apie tamsos riterio nuotykius, kuriame blogietį Džokerį nepriekaištingai suvaidino Jackas Nicholsonas, bet jau po trijų metų pasaulį išvydo niūri, gotiškos atmosferos, tamsi juosta, režisuota to paties Timo Burtono.
Puikią kino viziją apie žmogų šikšnosparnį sugriovė diletantiškas ir vaikiškas požiūris į super didvyrį, kurį pristatė prasčiausių visų laikų ekranizacijų autorius Joelis Schumacheris, po kurio nesėkmės bei kritikų su kino gerbėjais nepasitenkinimo teko aštuoneriems metams pamiršti apie Betmeną.
Tiek studija, tiek gerbėjai skeptiškai žiūrėjo į tai, jog buvo rengiama visiškai nauja vizija apie Briusą Veiną ir jo alter ego, bet 2005 metais pasirodęs filmas „Betmanas: pradžia“ sukūrė tikrą ažiotažą – tai buvo nepakartojamas reginys, kurio nesitikėjo niekas, o režisierius Christopheris Nolanas tuo pačiu įtvirtino save kaip vieną perspektyviausių naujos kartos kino kūrėjų.
2008 metais pasirodęs antras tos pačios kūrybinės grupės filmas sukėlė dar daugiau ovacijų, o šį kino šedevrą daugelis kino kritikų pradėjo vadinti komiksų „Krikštatėviu“. Ilgą laiką režisierius nenorėjo imtis pabaigti visos istorijos apie tamsos riterį po tragiškos Džokerį suvaidinusio Heatho Ledgerio mirties, tačiau visgi pasiryžo parodyti pasauliui tos nepakartojamas kelionės pabaigą, kurią taip pamilo kino gerbėjai.
Po savo tėvų netekties bei nelabai laimingo gyvenimo, pilno neapykantos artimiausių žmonių žudikui, milijardierius Briusas Veinas, pamatęs visą korumpuotą Gotemo miesto teisėsaugą, ryžosi stoti į kovą su nusikalstamumu. Įgavęs daug naujų įgūdžių, tapęs stipresniu tiek valia, tiek fizine jėga, jis sukuria šikšnosparnio simbolį, kurį pamatę nusikaltėliai dreba iš baimės, kaip jis kažkada vaikystėje nuo šikšnosparnių sukeltos psichologinės traumos. Išgelbėjęs miestą nuo piktadario Ras Al Gulo, jo mokytojo, kuris norėjo matyti Gotemo žlugimą, prasidėjo Betmeno legenda.
Nusikaltėliai naktimis bijo išeiti į gatvę, nes žino, kad jų gali laukti dideli nemalonumai susidūrus su miesto sergėtoju. Ramybė truko neilgai, nes mieste pasirodė naujas priešas – psichopatas Džokeris, kuriam nerūpėjo niekas, jis vadovavosi chaoso teorija ir norėjo matyti miestą ugnyje, tačiau po sunkios ir alinančios kovos jis buvo sučiuptas, bet jo pagrindinis tikslas pasiektas. Jis sugebėjo savo klasta transformuoti miesto prokurorą Harvį Dentą į tokio pat kalibro nusikaltėlį, su kuriais anas įnirtingai kovojo.
Betmenas, pamatęs nelaimingą ateitį dėl Dento nusikaltimų, pasiaukojo bei priėmė visą atsakomybę ant savo piečių ir tuo pačiu tapo labiausiai ieškomu policijos. Praėjus aštuoneriems metams nuo tų lemtingų įvykių, kai mirė Harvis Dentas, miestas tapo visiškai kitoks, nusikalstamumas sumažėjo, žmonės pasikeitė, gyvenimas pasikeitė į geresnę pusę, bet visgi ramybė truko labai trumpai.
Horizonte pasirodė nauja nelaimė – teroristas Beinas, kuris trokšta sunaikinti Gotemą visa savo rūstybe. Fiziškai nenugalimas, o kartu puikus strategas, bei dideliu intelektu galintis pasigirti kovotojas priverčia tamsos riterį vėl pasirodyti paskutiniam akordui, nes tik jis vienintelis sugebės pasipriešinti destrukciją nešančiam Beinui bei sustabdyti miesto žmonių sukilimą, kuris gali pasibaigti viso Gotemo žlugimu.
Christoferis Nolanas padovanojo tiesiog nepakartojamą trilogiją, kurią galima tiesiogiai palyginti su kino klasika tapusia „Krikštatėvio“ trijų dalių istorija. Modernus trilogijos pavidalas bei vizija, dėl kuriospa pamatomas žmonių bendruomenės pamatas nuo paties žemiausio luomo iki aukščiausio. Pradžia – kritimas – iškilimas, tokia struktūra yra sukurtas pasakojimas apie Betmeno legendą bei tuo pačiu tai atspindi paties didvyrio portreto pateikimą visuomenėje.
Kiekvienas filmas iškelia tam tikrą sociologinę problemą bei tuo pačiu atsako į pateikiamus klausimus. „Betmenas: Pradžia“ filme žaidžiama labiau jausmais, vidinėmis žmogaus kovomis, psichologiniais aspektais, tačiau jau „Tamsos riteris“ iškelia labiau rimtesnius klausimus apie žmonių visuomenės reiškinį, apie miesto bendruomenę, apie bendrą tikslą, iškilus rimtam pavojui gyvybei.
Žmogiškumo, o kartu instinktais vadovaujamų žmonių portretai, kaip veidrodžio atspindys yra šiuolaikinės visuomenės braižas, pateikiamas antroje juostoje. „Tamsos riterio sugrįžimas“ jau manipuliuoja patriotiškumo idėja, kas labai įdomiai atrodo, nes būtent kiekvienas žmogus turi pasirinkimą, į kurią pusę jam stoti, ar tiesiog likti nuošalėje ir neprisidėti prie artėjančios ateities kūrimosi. Būtent Christopherio bei Jonathano Nolanų scenarijų dėka Betmeno filmai nėra tiesiog pasakojimai apie didvyrio nuotykius – tai juostos su gilia prasminga potekste, kritikuojančios šiuolaikinio pasaulio pamatus.
Kiekvienas naujos trilogijos filmas yra įkvėptas kažkokio nors tiek literatūrinio, tiek kinematografijos kūrinio, todėl kiekviename iš jų galima įžvelgti tobuliau nei originaliuose šaltiniuose pateiktą mintį. „Betmenas: Pradžia“ scenarijus buvo iš dalies sukurtas trijų juostų kaip 1962 metų „Arabijos Lorensas“, 1969 metų apie Džeimso Bondo nuotykius filmą „Jos didenybės slaptoje tarnyboje“ bei 1975 metų „Žmogus, negalintis būti karaliumi“. Kelionės pradžia, gyvenimo filosofijos bei tikslų atradimas yra pirmos dalies puikiai pateikta mintis dėl puikaus scenarijaus. „Tamsos Riteris“ įkvėptas yra dviejų kino juostų, bet svarbiausias braižas yra matomas būtent iš 1995 metų Michaelio Manno veiksmo trilerio „Karštis“.
Paskutinis Nolano Betmanas – tai jau labiau literatūrinio pobūdžio juosta, nes visgi režisierius labiau vadovavosi Čarlzo Dikenso kūriniu „Pasakojimas apie du miestus“, nei kinematografijos klasika, 1927 metų „Metropoliu“. Kiekviena scena, žiūrint iš režisieriaus bei scenaristo pusės, yra atidirbta iki tobulumo, nors visgi yra vienintelė ir jau seniai daugybėje kino juostų įžvelgta klaida – sniegas, kuris netirpsta nukritęs ant personažų galvų, tačiau tai menkas ir nesvarbus faktorius, žiūrint tiesiog į techninę pusę.
Blogio ir gėrio interpretacija susidūrus akis į akį, pabrėžiama vos ne kiekvieną filmo minutę, o paties Briuso Veino personažas yra parodomas kaip nelaimingo žmogaus, kurį iš kiekvienos pusės puola visi. Galingas priešas, žadantis sunaikinti viską, ką taip saugojo Veinas, klastinga bei viliojanti vagišė bei naujas meilės interesas. Meilės trikampis, kuris irgi nepalieka abejingų žiūrovų, taip subtiliai išreiškiamas, gyvenimiškai, realistiškai, jog galima pajausti tuos kylančius vidinius abejonės jausmus, kurie aplanko pagrindinį juostos personažą.
Kova dėl kažko daugiau nei keršto, dėl idealo, priverčia kiekvieną kovoti iki pat galo, nes brangiausias turtas, kurį turi kiekvienas iš mūsų, yra gyvybė, o jos svarba filmo metu yra iškelta labiausiai. Trečias ir paskutinis legendos apie Betmeną filmas labiausiai niūrus, dramatiškas bei tiesiog turintis genialų požiūrį į vieną svarbiausių komiksų herojų realistiškame pavidale.
Filmas nors ir yra priskiriamas prie fantastinio žanro, tačiau Christopherio Nolano dėka jis įgavo realistišką pavidalą, bet ne tik dėl savo pateikimo, scenarijaus, filosofinės minties, tačiau dėl to, kokiu būdu jis buvo kuriamas techniniu atžvilgiu. Kiekviena scena buvo sukurta ne paviljone su žaliom sienom, o tikroviškoje aplinkoje, Pitsburgo miesto gatvėse, todėl įgautas maksimaliai tikroviškas efektas sukuria labai puikų vaizdą.
Veiksmo scenos, ypač gaudynių, gniaužia kvapą, kovų scenos brutalios, o tiek tiltų, tiek stadiono sprogimai labiausiai prikausto dėmėsį žiūrint į kokybiškus specialiuosius efektus. Svarbiausias, visgi, filmo emocionalus variklis yra nepakartojamas Hanso Zimmerio jau trečią sykį sukurtas garso takelis.
Kiekviena kompozicija – tai tarsi individualus kiekvienos scenos bruožas, nuteikiantis džiaugsmu, liūdesiu, adrenalinu ar ramybe. Dekoracijos su kostiumais verti atskirų aplodismentų, nes Beino sukurtas pavidalas kelia baimę, jaučiamas blogis, keliantis tikrą šiurpą, o moters katės kostiumas dvelkia seksualumu, visgi tokia femme fatale ji atrodo dėl savo įvaizdžio.
Neatsiejamas Christopherio Nolano komandos narys, operatorius Wally Pfisteris, bendradarbiaujantis su žinomu kino kūrėju septintą kartą bei gavęs Oskaro statulėlę už „Pradžią“, vėl sukuria nepakartojamą Gotemą savo puikia kameros technika. Jo puikiai pateikiami vaizdai apgaubia miesto didybę bei jo destrukciją taip emocionaliai, kad jaučiamas gailestis dėl žmonių, gyvenančių jame, likimo. Kiekvienas naujas Nolano filmas – tai dar vienas techniškai tobulai apdorotas šedevras.
Betmeno trilogija neapsiriboja vien tik puikiai parašytu scenarijumi bei puikiausia technine puse, nes kiekviename filme galima išvysti išskirtinius personažus bei nuostabią Oskaro vertą vaidybą.
Trečiojo filmo žvaigždė, aktorius Christianas Bale‘as, įkūnijantis Betmeną jau trečią sykį, nes vienintelis iki jo Michaelis Keatonas buvo suvaidinęs tamsos riterį du kartus pas Timą Burtoną, pasirodo vėl puikiai, bet ir vėl galima sakyti, jog jam nesiseka, nes šį kartą jo personažą užtemdo Beinas, o prieš jį tą padarė Džokeris bei Ras Al Gulas.
Neseniai atrastas bei iškilęs į Holivudo aukštumas Tomas Hardy antrą kartą bendradarbiauja su filmo režisieriumi, ir antrą kartą sukuria įsimintiną personažą. Skeptiškai buvo žiūrima į Beino kandidatūrą kaip į pagrindinį filmo antagonistą, nes sprendžiant iš komiksų, jis nėra toks realistiškas, kad tiktų Nolano tikroviškai interpretacijai apie Betmeno legendą. Po stulbinančio Heatho Ledgerio Džokerio atlikimo tikėtis kažko geresnio buvo neįmanoma, bet būtent pats Tomo pateiktas Beinas vietomis net lenkia piktadarį klouną.
Ledgeris emocijomis, veido mimika sugebėjo perteikti personažą, bet visgi Hardy darbas buvo sunkesnis, nes visą laiką būnant su kauke jis turėjo tiek balso intonacija, tiek akimis pristatyti Beino psichologinį portretą, na o tai yra turbūt sunkiausias aktoriaus išbandymas. Seksualioji Anne Hathaway, pasirodžiusi kaip moteris katė bei prancūzė, klasikinio moteriško grožio etalonas Marion Cotillard, vaidinanti sekretorę Miranda Teit, puikiai sukuria meilės trikampį.
Kiekviena iš jų yra skirtinga, kiekviena yra žavi, todėl žiūrint filmą sunku apsispręsti, už kurią reikia laikyti kumščius. Gary‘is Oldmanas, kartu su jaunuoju talentu Josephu Gordonu-Levittu, puikiausiai sukuria naują charizmatišką duetą. Kino legendos Michaelis Cane‘as bei Morganas Freemanas irgi įdėjo nemažą indelį prie visos legendinės istorijos apie tamsos riterį sukūrimo. Šį sykį tai buvo ne vien tik vieno personažo pasirodymas kaip ankstesniame filme, tai visų personažų puikiai atliktas finalinis akordas pagerbiant puikios trilogijos pabaigą.
„Tamsos riterio sugrįžimas“ – tai viena nuostabiausių kada nors sukurtų vienos kino istorijos pabaigų. Nepakartojamu scenarijumi, puikiausia vaidyba, stulbinančiu veiksmu galinti pasigirti juosta iškelia komiksų ekranizaciją iki pačio aukščiausio lygio, kurio perkopti yra tiesiog neįmanoma. Dramatiškas, emocionalus, neįprastas Christopherio Nolano sukurtos legendos atsisveikinimas su žymiausiu DC komiksų super didvyriu, kurio kelionė iš naujo prasidės 2015 metais, kai pasaulį išvys visiškai nauja vizija apie tamsos riterį.
Vertinimas: 11/10
Darius rekomenduoja pažiūrėti šiuos dokumentinius filmus:
1) 9/11 pagal Farenheitą / Fahrenheit 9/11 - parodytas tikras JAV veidas.
2) Super didelis aš / Super Size Me - siaubinga tiesa apie tai, kokį maistą mes valgome ir kokią įtaką turi nesveikas maistas organizmui.
3) Juozo Matonio režisuotas filmas „Baltam skersgatvy“ – apie šiurpią neįgalių žmonių likimą.
--
Rašyk šiuo metu kino teatruose rodomo filmo recenziją ir tapk DELFI recenzentu Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje! Visas sąlygas rasi čia.