Kino kūrėjas kviečia atsidurti romantiškoje Romoje kartu su miesto aukštuomene ir pamatyti, kaip klostosi visko gyvenime mačiusių žmonių peripetijos įvairiausiose kurioziškose situacijose.
Apie ką mes čia…
Italų aukštuomenės atstovai: politikai, aristokratai, žurnalistai, rašytojai, kardinolai, aktoriai – tai vienas didelis arogantiškų, tuščių ir savimi patenkintų žmonių būrys, kuris diktuoja savo pasaulėžiūros sąlygas žemesniems visuomenės sluoksniams. Vienas iš tokių žmonių yra šešiasdešimt penkerių sulaukęs Džepas – rašytojas, kuris visą gyvenimą ieško didelio grožio. Supratęs, jog gyvenimas eina link pabaigos, jis nusprendžia pasikeisti ir atrasti save iš naujo.
Kūrinio vidus
Prasidėjus juostai ir pamačius didingą vakarėlį ant stogo ir jo pateikimą iš karto į galvą atėjo šiais metais pasirodęs „Didysis Getsbis“. Žinoma, pateikdami aukštuomenę, italai pasidarbavo subtiliau ir mes vaizdžiai matome visą purvą, kuris sklinda iš elito pusės. Pats filmas – tai viena didelė aliuzija į Fellinio kūrybą. Tai maloniai nustebina ir su kiekviena nauja scena verčia laukti kokių nors groteskiškų metaforų, padarančių šį filmą įdomesniu.
Pradėkime nuo to, jog filme dominuoja labai sudėtinga atmosfera. Įsijausti į juostą pradžioje labai sunku, o nuobodulys, kuris gali aplankyti tikrai dažnai, peržiūrą šiek tiek apkartina. Tik stiprūs dialogai ir, žinoma, Džepo monologai priverčia atsibusti iš liūdesio. Su dialogais režisierius pasidarbavo išties gerai, o puiki metafora apie gyvenimo prasmės ieškojimą ir tuščiai pragyventą laiką irgi padaro nemažą įtaką filmo atmosferai.
Patys pasijaučiame juostos dalyviais ir iš karto aplanko mintys dėl savo gyvenimo. Nejau ir mūsų laukia tokia liūdna ir vienatvės kupina ateitis, kai darbas pasiglemžia sielą ir galiausiai nelieka nei šeimos, nei meilės? Būtent ši, viena iš pagrindinių, filmo minčių neleidžia ramiai sėdėti. Iškyla dilema, ką pasirinkti – šeimą ar karjerą?
Kitu svarbiu aspektu tampa žmogaus pasaulėžiūra į gyvenimą sulaukus garbaus amžiaus. Jausmai dingsta, seksas tampa tik mechaniniu rutinos papildymu, jokių gyvenimo tikslų – viskas atrodo nykiai. Įdomu, jog režisierius koncentruojasi į kiekvieną asmenį, nesvarbu, kokia jo lytis ar socialinis statusas.
Turtingų ir svarbių visuomenės veikėjų gyvenimas parodomas toks nelaimingas, jog galiausiai supranti, kad jie sielos gilumoje pavydi paprastam ir eiliniam žmogui, kuriam kiekviena gyvenimo akimirka neša laimę. Paprastiems žmonėms nereikia pompastiškų vakarėlių, kad šiame gyvenime galėtų save išreikšti. Netgi menas ir jo išraiška parodo visą turčių skausmą. Jie nesugeba džiaugtis, jie tėra zombiai gražiuose kūnuose.
Šnekant apie veikėjų pateikimą reikia pripažinti, jog italų moterys yra stulbinamo grožio. Daugelis veikėjų, sulaukusių beveik penkiasdešimties, atrodo įspūdingiau už bet kurią jauną panelę. Žinoma, plastinės operacijos suteikia savą akcentą, bet tokios gracijos, kurias demonstruoja šio filmo herojės net už pinigus nenusipirksi. Šiuo atveju pamatome savęs iškėlimą ir puikavimąsi tuo, ką turi iš vizualios pusės.
Netrūksta ir nuogumo, atvirumo, seksualumo. Taip, išsilavinimas irgi prideda nemažai svorio asmenybei, bet, vis dėlto, grožis ima viršų. Moterys tuo naudojasi, joms nesvarbu, ar vyras myli jas už jos vidų, svarbiausia, kad jų trokšta. Visa tai režisierius taip meistriškai akcentuoja, jog galiausiai gauname nemalonių moterų įvaizdį, kurios sugebėtų nebent kaitinti kūną, bet ne širdį. Deja, pasižiūri į realybę ir supranti, jog dauguma tokių bastosi miesto gatvėse.
Juostoje minimi religiniai aspektai, krikščionybės samprata, matoma šiuolaikinio žmogaus akimis, įvairios meno išraiškos nekasdieniais būdais, seksizmas. Filmas kupinas įvairiausių simbolių ir pasibaigus jam viduje lieka nemalonus jausmas ir liūdnos mintys apie gyvenimo prasmę. Juosta tikrai pastatyta kaip kai kurie Fellinio darbai. Tai taip pat sužavi žiūrint juostą, nors tenka ir karts nuo karto nuobodžiauti laukiant to didelio grožio, kurio ieškojo ir pagrindinis filmo herojus.
Techninė juostos pusė
Juosta kupina gražių ir prasmingų vaizdų, virstančių į vieną didelį groteską. Operatorius šiuo atveju pasidarbavo tikrai išraiškingai, todėl viso filmo metu susipažįstame ne tik su Romos aukštuomene, bet ir su pačiu amžinu miestu, kuris keri nuo pradžios iki finalinių titrų.
Garso takelis nelabai įsimintinas, nors kelios melodijos ir, žinoma, vakarėlių atmosfera su stipriomis ir populiariomis dainomis pagyvina bendrą vaizdą. Galime išgirsti ir tokį hitą kaip „We No Speak Americano“, kuris labai gerai atskleidžia vakarėlių esmę.
Montažas kai kuriose vietose šlubavo, ypač kalbant apie seksualumo išreiškimą juostoje. Prisiminkime karštą striptizą ir kokiu būdu jis pateiktas: nejaučiamas herojės karštis, nors visame filme ji buvo pats šilčiausias kąsnelis. Garso montažas neblogas, bet irgi ne per daug įtikinantis, nes kartais vakarėlio galingumas buvo slopinamas.
Didžiausi plojimai – juostos dizaineriui. Veikėjų apranga simbolizuoja jų padėti visuomenėje. Pasižiūrėjus į mūsų elito atstovus ir kaip jie save išreiškia vakarėliuose, darosi graudu. Jiems reikia pasižiūrėti šį filmą, kad pamatytų, kaip turi atrodyti elitas.
Aktorių kolektyvinis darbas
Jau ketvirtą kartą su režisieriumi bendradarbiaujantis aktorius Tonis Servillo padaro šį filmą savo asmeniniu šou, kuris tęsiasi net ir pasibaigus juostai. Mintys apie jo veikėją po peržiūros kamuoja dar ilgą laiką. Tai stipriai, charizmatiškai, ekscentriškai išreikštas veikėjas.
Iš moteriškosios pusės derėtų paminėti nuostabiąją Sabriną Ferilli, kurios buvimas filme atnešė daug karštų akimirkų kalbant ne tik apie jos grožį. Jos buvimas ir veikėjos išraiška atnešė daug šiltų akimirkų. Tai stipri veikėja, duodanti daug peno apmąstymams.
Kiekvienas iš antraplanių aktorių prie bendro filmo vaizdo irgi prisidėjo nemažai. Kai kurie didžiajame ekrane save perteikė netgi labai atvirai, bet, visgi, Servillo savo vaidyba užtemdė visus.
Verdiktas
„Didis grožis“ – tai subtilus ir groteskiškas pasakojimas apie gyvenimo prasmės paieškas, pasaulėžiūrą į visuomenę ir aukštuomenės egzistavimą. Kartu jis pateikia ir labai daug išminties apie žmogaus ateitį ir tuščiai iššvaistytą gyvenimą be meilės, šeimos ir vertybių.
Bendras vertinimas: 8/10