„Delfi“ apklausė Kauno miesto gyventojus, jie pasidalino savo nuomone ir mintimis dėl kylančių kainų bei savo nerimu dėl artėjančios žiemos.
Kaunietė Dalia (30 m.) teigė, kad su nerimu laukia žiemos.
„Jaučiu nerimą dėl augančių kainų. Labiausiai neramina elektros ir šildymo kainos. Šalti nesinori, bet visa šeima sukam galvas, kurioje vietoje galime sutaupyti. Pradėjome žiemai ruoštis iš anksčiau. Perkame maisto produktus, kai būna didesnės akcijos ir juos dedame į šaldiklį, kitaip sakant, kaupiame.
Taip pat pasirūpiname konservuotomis daržovėmis žiemai. Mes su vyru atsisakėme pietauti darbe. Eidavome pietauti į kavines, o dabar stengiamės maistą neštis iš namų. Gal ir smulkmena, bet tikrai susitaupo“, – sakė Dalia.
Vilius (32 m.) teigė, kad nerimo kol kas nejaučia ir savęs bei savo poreikių neriboja.
„Gyvenu vienas, tad daug neišleidžiu savo poreikiams. Kol kas neprireikia taupyti, leidžiu sau viską, kaip iki šiol. Norėtųsi, tik namuose šilumos labiau, bet manau susimokėsiu sąskaitas už šildymą. Na, nebent jos būtų išties labai didelės. Ateis laikas, matysiu“, – pasakojo Vilius.
Kaunietė J. G. (30 m. pasakojo, kad teko pakeisti savo įpročius siekiant daugiau sutaupyti.
„Ekonominė situacija tikrai gąsdina. Pabrangimas jaučiamas viskame: produktuose, mokesčiuose, namų apyvokos daiktuose ir rūbuose... Kol kas nėra šildymo, bet jau iš anksto baisu, kokios kainos Kaune laukia. Dėl prastos elektros instaliacijos negalime bute įjungti elektrinio šildytuvo – bet turint omenyje elektros kainas, gal ir gerai.
Stengiamės taupyti taip, kaip galime. Pirmiausia, žinoma, atsisakom nebūtinų išlaidų. Pavyzdžiui, visada pirkdavau geresnes kirpyklines priemones, brangesnius kremus. Dabar jau kuris laikas perku kur kas pigesnes priemones, ieškau akcijų prekybos centruose.
Taip pat ir su maistu. Seniau penktadieniais pirkdavome visokių užkandžių prie filmo, traškučių ar šokolado. Dabar jau kuris laikas perkame tik tai, kas reikalinga – vengiame išlaidauti užkandžiams ir gėrimams.
Pradėjau gaminti, ko niekad daug nedarydavau: ruošdavau vakarienę kokį kartą per savaitę, o kitus kartus užkąsdavome kažką gatavo ar pasiimdavome išsinešimui. Dabar gaminu kiekvieną vakarą, o kai kuriuos maisto produktus parsivežame iš kaimo.
Uošviai įdeda ir bulvių, ir pačių konservuotų daržovių. Ruošiantis žiemai rezgu planą arba pabandyti ką nors užsikonservuoti pačiai, arba nuvažiuoti į Lenkiją dideliam apsipirkimui – įsigyti negendančių produktų, kurie perkant didesniais kiekiais ten išeina gerokai pigesni. Nes net paprastame mūsų prekybos centre kainos šokiruoja“, – sakė J. G.
Kaunietis Aurimas (30 m.) pasakojo, kad tenka atsakyti savo hobių.
„Maistas išbrangęs, visos kainos didelės. Dienos pietų kaina kyla. Pavyzdžiui, šiomis dienomis pietavau toje pačioje valgykloje, į kurią einu kasdien darbe. Tai kainos jau pakilusios, viskas po 40 centų brangiau.
Atrodo, smulkmena, bet pasijaučia. Bananai parduotuvėje buvo seniau 1 euras, paskui 1,1 euro, dabar jau 1,49 euro... Tai kaip reaguot? Kavos kainos neįtikėtinai pakilusios. Taupau. Žiūriu pirkdamas, ko tikrai reikia, neperku visko, ko užsimanau. Daug mažiau išleidžiu hobiams arba neleidžiu sau jų turėti iš viso“, – pasakojo Aurimas.
Kaunietė Rasa (55 m.) pasidalino, kad labiausiai šokiruoja maisto prekių kainos.
„Yra šiek tiek nerimo dėl kainų, tačiau labiausiai jį skatina girdimos naujienos. Taupymas atėjo savaime: kylant kainoms tam tikrų produktų kartais atsisakome arba ieškome pigesnių variantų, tačiau atskirų pajamų maistui neatsidedame.
Labiausiai šokiruoja pieno produktų kainos (sviesto, varškės, pieno). Taip pat bananų, mėsos, ryžių ir sveriamų saldainių. Dėl ekonominės situacijos neramu, nes nekylantis darbo atlygis toliau kylančių kainų greitai nepadengs ir tikrai teks gana stipriai atsisakyti tam tikrų maisto produktų ir paslaugų, pramogų“, – neabejojo Rasa.
Kaunietė rašytoja Dovilė Zelčiūtė teigė, kad pastebėjo išaugusias netgi transporto kainas, tenka atsisakyti renginių kituose miestuose.
„Atstovauju kultūros barui, tad nerimauju veik visada, nes menininkai, rašytojai retai kada turi nuolatinių pajamų. Arba – prisitaikiau prie tokio gyvenimo ir apsisprendžiau nustoti nervintis, nes suprantu, kad „sotus menininkas“ – tai jau kažkas įtartina. Mėginu taupyti elektrą (neplieskia šviesa visuose kambariuose vakarais). Neleidžiu vandens srovės, kol mazgojuosi rankas. Žiūriu, ką įperku iš maisto.
Atsisakau taip man būtinų širdžiai ir kūrybai kelionių – ir užsienyje, ir netgi Lietuvoje, atsisakau ne vieno kultūros renginio sostinėje, nes brangiai atsieitų visa diena, pasitenkinu turimais drabužiais. Skaudžiausia, kad turiu taupyti knygoms, bet šito vis tiek nedarau. Tai, ko man reikia, perkuosi.
Pastebimai išaugo elektros įkainiai, maisto kainos, rinkliavos darželiuose, mokyklinių prekių vaikams, pratybų kainos. Netgi tarpmiestinio transporto.
Manau, kad viską galima išgyventi ir prie daug ko prisitaikyti, jei turi suprantamą ir pateisinamą idėją. Tačiau socialiniai skirtumai, vieno vedlio – autoriteto nebuvimas, kuris daug ką įkvėptų savo pavyzdžiu, gebėjimu atsisakyti ir pralaukti „tikslo vardan“, labai liūdina ir piktina žmones. Tarkime, kainos kyla, betgi užmokesčio už kultūrinį darbą tarifai lieka kaip buvę. Kai žmones jungia ir veda viena idėja, galima ne tiek ištverti. Tik nematau vėliavnešių. Lengviau tiems, kas turi tikėjimą“, – sakė D. Zelčiūtė.
Kaunietė Laimutė (85 m.) teigė, kad labiausiai jai gaila pensijinio amžiaus žmonių.
„Labiausiai man gaila pensininkų. Ypač tie, kurie gyvena vieni ir neturi kas jiems padeda. Maisto kainos labai didelės, iš mažų pensijų vargu ar įmanoma normaliai išsimaitinti. Senyvo amžiaus žmonės taip pat turi nemažai sveikatos problemų, vaistai labai stipriai pabrango.
Mano pensija maža, tai visa laimė, kad vyro didesnė, kitaip būtų labai prastai. Šildymas žada būti labai brangus. Bet šalti namuose irgi ne išeitis. Vaistai kainuoja brangiau. Su vyru dabar pasišildom elektra, nes bute labai šalta. Užsidarome vienam kambaryje kol žiūrime televizorių ir tiek. Mūsų kartos žmonės moka prisitaikyti ir taupyti. Vaikai padeda. Maisto mums seniems žmonėms daug jau nereikia. Išgyvensime, svarbu karo nebūtų“, – pasakojo senjorė.
Nerijus teigė, kad gyvename istoriniame periode ir kainų kylimas gali vėliau atrodyti, kaip nieko vertas prisiminimas.
„Kadangi gyvenu privačiame name, todėl pasiruošimas žiemai yra kiek specifinis. Pirmasis ir būtinas veiksmas – kaminkrėčio vizitas. Beje, šios profesijos žmonių, ypač išmanančių darbą ir turinčių įrankius, panašu, nėra daug. Praėjusiais metais jo paslaugos kainavo apie 50 ar 60 eurų, tikėtina, kad šiais metais įkainiai bus pakilę, tačiau sistemos profilaktinis išvalymas yra tai, ką privalu atlikti.
Kuro pirkimas. Kadangi nėra galimybės naudotis dujinio šildymo teikiamu komfortu, dėl ko pastaruoju metu belieka tik džiaugtis, tenka apsirūpinti kietuoju kuru. Štai čia, mano vertinimu, skubėti ypač nereikia. Naudoju medienos briketus, patogus ir švarus kuras, aišku, jų kaina – ženkliai pakilusi, tačiau didesnio kiekio kol kas neskubu pirkti. Rinkoje taip būna, jog esant kritinei situacijai ir staiga išaugusiai paklausai, kainos ženkliai pakyla (kaip pvz. buvo su druska), vėliau atsiranda didesnė pasiūla, sąlygojanti konkurenciją, tada kainos susiniveliuoja. Žinant, kad Lietuvoje medienos briketų pagaminama itin daug, dar daugiau jų sukaupta sandėliuose tiesiog pirksiu nedidelius kiekius iš patikrintų tiekėjų, o didesnį kiekį, tuo momentu, kai kainos normalizuosis. Tiesiog nenoriu iš anksto prisipirkti brangių daiktų, kaip pvz. kai kas prisipirko dešimtis kilogramų druskos už kelis eur/kg.
Kalbant apie kietąjį kurą, egzistuoja kita alternatyva briketams, tai malkos. Tačiau čia egzistuoja specifika: jos turi būti pakankamai gerai išdžiovintos, džiūvimo procesas trunka apie du metus. Todėl nesu tikras, ar įsigijus didesnį jų kiekį jos bus tinkamos kokybės. Aišku, galima medienos drėgnumą matuoti specialiais įrenginiais, tačiau per būtų perteklinės investicijos į retai panaudojamą įrangą.
Taupymas. Na, pirmiausia pradėjau taupyti optimizuodamas namų apšvietimo sistemą. Tiesiog buvo atsisakyta kai kurių šviestuvų juos pakeičiant daug mažesnio galingumo foniniais. Kadangi iki šiol kieme buvo sumontuoti nuo judesio įsijungiantys prožektoriai, kurie kartais ir nakties metu be reikalo šviesdavo reaguodami į kokius nors didesnius gyvūnus ar pan., teko visa tai optimizuoti. Tiesiog pajungta papildoma namo automatika, leidžianti nakties metu išjungti nereikalingą lauko apšvietimą nuo elektros tinklo, kad be reikalo nesuveikinėtų ir nenaudotų brangios energijos. Kita vertus, visi šie taupymai labiau simboliniai nei duosiantys kokios nors reikšmingesnės naudos. Jau anksčiau visur buvo sumontuoti taupūs LED šviestuvai, o bendrų sąnaudų sumažinimas keliomis dešimtimis vatų nėra itin reikšmingas.
Taupymas maisto sąskaita neatrodo priimtinas, todėl jį vadinčiau sąnaudų optimizavimu. Infliacija ir karas bei su tuo susijęs kainų didėjimas mažai ką pakeitė, nes jau gerokai anksčiau šeimoje buvo susiformavęs įprotis maisto produktus pirkti kartą savaitėje didmeninės prekybos įmonėje (ten ir kainos geresnės, ir kokybinis pasirinkimas geresnis nei prekybos centruose, juolab, mažesnėse parduotuvėse). Aišku, į parduotuves užsukama, kai reikia įsigyti tokių produktų, kaip duona ar pan. Kelionių į Lenkiją opciją iš karto atmetu kaip nepasiteisinančią dėl kuro sąnaudų, sugaišto laiko ir logikos stokos. Nes itin pigiai ten kainuoja tik prastos ir abejotinos kokybės produktai, o šių prekių už panašią kainą nesunkiai galima įsigyti ir Lietuvoje, ypač didesniuose prekybos centruose.
Maisto produktų kainoms pakilus vartojimo asortimentas nepakito, gal atsakingiau žiūrima į maisto švaistymą. Tiesiog nesinori išmesti brangių produktų vien dėl to, jog baigėsi jų galiojimo laikas. Dar vienas svarbus akcentas – akcijos ir nukainavimai. Kai kuriais atvejais galima tuo pasinaudoti ir įsigyti ilgo galiojimo produktų kiek pigiau, tačiau iš asmeninės patirties ženklus sutaupymas jaučiasi perkant gyvūnų maistą pvz. su 30 – 40 proc. nuolaida. Kadangi jis – konservuotas, galima laikyti gana ilgai, todėl tikslinga įsigyti ir didesnius kiekius už palankią kainą.
Kitas aspektas, principinis nepasitikėjimas Lietuvos prekybininkais ir žvalgymasis į užsienio šalis. Labai dažnai nutinka, jog buitinės prekės vokiškame Amazon (ne ES atmetu dėl muitų) kainuoja kur kas pigiau nei Lietuvoje. Todėl nusprendus įsigyti kokį nors daiktą, kad ir media grotuvą, naujomis pakeisti sulaužytas vaiko ausines ar mobilųjį telefoną, šiaip, kokias nors kitas kasdienio naudojimo prekes, vertėtų pasižvalgyti po Amazon. Kitas būdas, nebūtinai pirkti naują daiktą, egzistuoja pasaulinis aukcionas e–Bay, kur galima negalę visko, ko reikia ir jo visiškai nereikia.
Reziumuojant galiu pasakyti, jog kylančias ir neabejotinai dar kilsiančios kainos pernelyg nestebina ir šoko tikrai nesukelia. Tokia yra vykstančių geopolitinių procesų realybė bei pasekmės. Tai yra mažiausia kaina, kurią tenka mokėti visuomenei prasidėjus karui.
Mes visi šiuo metu gyvename istoriniame periode, geopolitinio lūžio momente, kuris bet kada gali virsti III Pasauliniu karu. Aišku, to niekas nenorėtų, nes tai reikštų visišką destrukciją, o pakilusios maisto, kuro ir elektros energijos kainos atrodytų it nieko vertas prisiminimas.
Šiuo metu vykstančių procesų – gresiančios recesijos, kylančių kainų ir geopolitinio neapibrėžtumo kontekste gana pozityviai nuteikia kaimynystėje gyvenančių karo pabėgėlių iš Ukrainos pasvarstymai. Iš Mariupolio karo pradžioje pabėgę žmonės minėjo, jog pasirengę iškęsti viską, kad tik galėtų gyventi taikoje. Žinant, kas nutiko ir šiuo metu vyksta Mariupolyje ir kitose kovojančios Ukrainos srityse, žinant ką tenka patirti ten esantiems žmonės bei tai, kad šis mongoliškai – slaviškas gaivalas gali atslinkti ir į mūsų namus, jeigu Ukraina kris, leidžia kiek kitaip pažvelgti į tokias lokalios problemas, kaip kainų didėjimas bei auganti infliacija.
Besiskundžiantiems nepakeliamu gyvenimu, bloga vyriausybe, beširdžiais jos ministrais ir tariama diktatūra, vertėtų pasidomėti, kas šiuo metu vyksta ne tik Ukrainoje ar Rusijoje, bet ir kadaise klestėjusiame Libane, Irake ar Sirijoje“, – sakė kaunietis Nerijus.
Apibendrinant apklaustų kauniečių nuomones galima daryti išvadą, kad piliečiai nerimauja dėl kylančių kainų. Piliečiai priversti taupyti, o taip pat atsisakyti sau įprastų pramogų ar rinktis jas pigesnes. Su nerimu laukiamas šildymo sezonas bei nežinomybė dėl miglotos ekonominės ateities.
Kaip jūs taupote? O gal kainų šuolio visai nepajutote? Pasidalinkite savo istorijomis ir pasakojimais siųsdami laiškus pilieciai@delfi.lt
