Atsitiko taip, kad skubiai reikėjo ieškotis, kur gyventi. Turėjau darbą. Turėjau pinigų. Buvau vieniša ir mėgau, kad mane suptų žmonės. Pagalvojau, kodėl nesusiradus kambario, o ne buto? Ir kambariokių turėsiu, ir su kuo persimesti porą žodžių. Nejauku juk vienai gyventi. Ir mano noras išsipildė su kaupu.
Atradau trijų kambarių butą su laisvu kambariu. Sušnekėjome su nuomininke, sutarėm, susipažinau su kambariokėmis. Pirmas įspūdis - kambariokės dirbančios (iki dvidešimties metų, dvi merginos), tad automatiškai susitiksim vakarais, persimesime dienos įspūdžiais, šeimininkė - smagi moteriškė, butas - gyventi galima, nuoma nesikandžiojo ir susisiekimas patogus, o skubiai reikėjo kažką rasti.
Na, ilgai nedvejojusi jau turėjau kambario raktą. Ir štai, pirmas vakaras. Kambariokės pasikvietė aplaistyti pažintį ir įsikūrimą. Paplepėjome, pasėdėjome, truputį susipažinome, išsibėgiojome į kambarius ir miegoti. Niekada nesusidarau galutinės nuomonės iš pirmos pažinties, tad pagalvojau - bus dar vakarų kiek labiau susibendrauti, vis dėlto kartu gyvensime.
Įsikraustymo diena buvo ketvirtadienis. Atėjo penktadienio rytas, į darbą. Prisimenu, buvo sunki diena, grįžau vilkdama kojas ir ūžiančia galva. Atidarau laiptinės duris, lipu, ir kuo aukščiau lipu, tuo labiau girdžiu muziką. Galvoju, jau kokie kaimynai baliuką kelia penktadienio proga. Bet mano nusivylimui - ne kaimynai, mano kambariokės. Atsirakinu duris, ir net nežinau, ko tikėtis, ką sakyti, galva nedirbo.
Numečiau batus, įslinkau į svetainę, merginos pripuolė su draugėmis pažindinti. Girtos, penkta valanda dienos. Na, „įjungiau“ paskutines jėgas ir visą savo mandagumą, pasilabinome, atsiprašiau, kad negaliu su jomis pabūti ir nuėjau į kambarį. Įsijungiau muziką garsiai, griuvau į lova ir užsnūdau. Prabundu, ramu, merginos jau trasoje buvo. Na, jau buvo vėlu ir nuėjau miegoti.
Šeštą valandą ryto prabundu. Kažkas įnirtingai beldžia man į kambario duris. Galvojau, merginos cigaretės prašys ar dar ko nors. Prisimenu, buvo vasaros laikas, miegojau sau ramiai su apatiniais. Tokia užsimiegojusi ir atidariau duris. Ir štai vaizdelis - du girti vyrai stovi ir prašo manęs, kad juos išleisčiau iš šitų namų. Net nutirpau (iš baimės). Galvojau, kas per velnias. Išmekenau, kad duotų minutę.
Uždariau duris, susivokiau, kad su apatiniais stoviu. Fantastika. Greit ant manęs atsidūrė chalatas. Visa perbalusi šiaip ne taip nuėjau, duris atrakinau, jie palinkėjo man geros dienos ir ramiai išėjo. Taip gera pasidarė, lyg akmuo nuo širdies nuriedėjo. „Svečių“ apsistojimo vietos nereikėjo ilgai ieškoti, viskas akivaizdžiai buvo mtyti. Atlapotos kambariokių durys, merginos knarkia girtos, chaosas kambaryje. Gerai miegojau, kad nieko negirdėjau, nuovargis daro savo. Ką man beliko daryti? Pasidariau kavos, cigaretė, dušas ir į miestą pas drauges. Grįžtu vakarop, girdžiu girgždančius balsus, dejones, pagirios merginoms. Susitikome balkone, pašnekėjome, paprašiau, kad tai nepasikartotų. Gražiai sutarėme. Na, viskas tolėliau ir gražiai klostėsi, iki kito šeštadienio ryto. Aštunta valanda ryto, durų beldimas. Vėl? Kas dabar?
Atidarau, spėkit kas? Veikėjai, trys. Tie patys, tik vienas papildomas asmuo, ir tas pats klausimas, kad atrakinčiau duris. Viskas tvarkoje. Išėjo. Taip, taip, buvau su apatiniais. Ta pati istorija, merginos girtos miega, tik neknarkė. Visišką teisę turėjau jiems nerakinti durų, bet ko tikėtis iš jų? Atsisakysiu, užsirakinsiu kambario duris, vienas niuksas į duris (jos - ne pirmos jaunystės) ir viskas. Niekur nėjau tą dieną. Ramiai palaukiau namie, kol merginos išsibudins, prablaivės, tada ir šnekėsime. Pokalbis buvo ramus, greitai aiškiai viską išdėsčiau, merginos padejavo, atsiprašė ir išsiskirstėme, kiekviena sau.
Pirmadienis. Atsikraustė jų draugė. Ir prasidėjo. Baliai, vyrai, triukšmas, nuo ketvirtadienio iki sekmadienio. Net kaimynai jau belsdavosi ir grasindavo, kad iškvies policiją. Cha, galvojate, ko neprisijungiau, ir nešvenčiau kartu? Nežinote tų žmonių. Nereikėjo man tokių balių.
Ilgai nekentėjau ir paskambinau buto savininkei. Tapau kambariokių priešu numeris vienas. Kitą dieną ir iškamša padaryta prie kambario durų su laidotuvių žvakėmis ir pomirtiniu eilėraščiu. Ne, neišsigandau. Labai nusijuokiau ir tai dar labiau jas sunervino. Nesimušėme, nesiriejome. Aš ignoravau jas, jos mane. Na, kompromiso neradome, butą nuomojusi moteris nesikišo, ieškojau kito būsto. Per dieną susiradau. Nieko nelaukusi išsikrausčiau.
Dabar metus jau gyvenu su trimis puikiomis kambariokėmis. Tiesą sakant, galima vadinti draugėmis, nes viską apie viena kitą žinome, daug visko išgyvenome ir patyrėme. Turiu, ką norėjau turėti.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Nežinia, ar šiais laikais posakis, jog lietuviai džiaugiasi degančia kaimyno troba, teisingas, tačiau ne paslaptis, kad ne vienas šalia gyvenančiųjų nemėgsta. DELFI skaitytojai ne kartą skundėsi savais ar svetimais kaimynais – šie buvę ir rūkoriais, ir pikčiurnomis, ir vakarėlių mėgėjais ar nevalomis...
Pavyzdžiui, DELFI skaitytojai Vaidai yra pasakojusi, kad susiduria su nemalonia problema – rūkančiais kaimynais. Dėl šios priežasties moteriai tenka taikstytis su tuo, kad pro pravirą langą nuolat jaučiamas rūkalų kvapas. Nors moteris ir mėgino tartis su kaimynais, šie įpročio neatsisako, tad kambaryje tvyrančius cigarečių dūmus jai tenka kęsti ir naktimis.
Kitas DELFI skaitytojas pasakojo, kad nuvykęs pas savo brolį, turėjo susipažinti su piktais jo kiemo gyventojais, neleidusiais jam iškviesti policijos pareigūnų vaikui, išdaužusiam automobilio langą.
Prašome Jūsų – pasidalinkite savo patirtimi, ar sutariate su kaimynais? Galbūt galite paneigti stereotipus apie piktus daugiabučių gyventojus ir papasakoti, kaip su kaimynais tapote geriausiais draugais? O gal atvirkščiai – savo kailiu patyrėte jų nemalonę?
Jūsų istorijų laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Kaimynai“ iki gegužės 19 d. Vienam atsiuntusiųjų padovanosime N.N. Taleb knygą „Juodoji gulbė: itin netikėtų reiškinių poveikis“.
Savo mintimis taip pat galite pasidalinti žemiau: