Man patinka angliška mada – nors lauke ne šalta, bet pučia vėjas ir yra gruodžio pradžia, Barbara basnirčia įsispiria į batus. Paklausiu, kodėl nesimauna kojinių? Ji sako taip pripratusi, juk ne sniegas už lango. O sniegas – tai jau kataklizmo pradžia. Londone jo labai retai būna, paprastai prisninga vieną kartą, leidžia visiems pasidžiaugti kelias valandas, o paskui ištirpsta visam laikui. Čia gruodžio pradžioje lauke dar žydi ciklamenai. Gatvėje, parduotuvėje, metro matau vaikus vežimėliuose ar nešioklėse – taip pat pusplikiai. Barbara užsivelka striukę ir atlapu kaklu žengia pro duris. Šalikas? Pirštinės? Išlepusių reikalas. Ji taip nesako, bet tikriausiai pagalvoja. Arba aš.
Vakar buvo Barbaros mamos gimtadienis, todėl šiandien mes einame į kapines. Senos kapinės atrodo kaip parkas. Paminklai, ant kurių užrašyta „Su didžiausia meile, amžinai atminčiai“– ir nuo ko. Jie neįmantrūs, nejaučiama konkurencija, kieno didesnis, nesivaikoma madų. Nors, ko gero, madų būta – kai kurie paminklai tiesiog akmeninės plytos, kai kurie – marmuro kolonos. Prisiminiau matytą užrašą lietuviškose kapinėse „Ilsėkis ramybėje, kol aš ateisiu…“ ir žmonos parašas. O čia jie tiesiog paminklai, ant kurių – atminties žodžiai.
Vėjas plaiksto žilus Barbaros plaukus, mes dar nešamės butelį su vandeniu, jei vazoje nebūtų vandens, nors paprastai ten būna priliję.
Ji pasakoja, kad žolę visoje teritorijoje pjauna – council – kansulas – taip visi Anglijos lietuviai vadina miesto administravimo tarnybą.
Kažkada čia buvo suoliukai, gražios pavėsinės – sheds – šeds – stoginės. Beje, jų yra kiekviename garden (liet. sode) – tų sodo gale pastatytų namelių, kuriuose jie laiko įrankius, nereikalingus daiktus, kai kas juose įsirengia ir vasaros kambarius. Deja, ramią vietelę prie miruolių pamėgo rajono narkomanai, jie išlaužė ne tik šedus, bet ir suolus, tik paminklų nelietė, daug jų nuvirtusių nuo senatvės. Todėl dabar vakare kapinės užrakinamos.
Mažutis paminklėlis žymi Barbaros mamos kapą. Jie nedega žvakelių. Tiesiog nėra tokios mados. Barbara sako, kad anglikonai nemėgsta iš kapaviečių daryti šventovių – shrine (šrain). Sodinti daržų, kitų įmantrybių, ar pridėti minkštų žaislų – „you know (liet. žinai), teddy?“– meškučių, net jei mirė vaikelis. Geriausiai ant kapo – tik gėlės.
Tėvo šiame kape nėra . Jį sudegino kitame rajone, tenykščiame krematoriume buvo trumpesnė eilė, o pelenus išbarstė. Pavėjui. „Jam niekuomet nereikėjo šeimos, todėl esu įsitikinusi, kad jis nesupyko dėl to“, – sako Barbara, tarsi teisinasi, tarsi gailisi. „O mama būtų labai supykusi. Ji nenorėjo kartu gulėti po mirties. Jei gyvi būdami kartu negulėjo, nereikia ir mirus… Man svarbus buvo mamos noras“, – sako Barbara.
Ji vis dar kalba nukąsdama po pusę žodžio, nėra ko tikėtis, taip ir kalbės, bet kai kuriuos aš jau aiškiai skiriu ir girdžiu. Savotiškas tas mūsų bendravimas – mes kaip likimo į vieną kamerą suvestos nuteistosios: aš – už savo norą kalbėti laisvai, o ji – už troškimą nesijausti vieniša.
Ant paminklo užrašytas jos mamos vardas Alice. Mama jo nemėgo, nes mokykloje vaikai trumpindavo į „Lally“. „O kaip trumpinti tavo vardą?“ – klausia Barbara. Aš sakau – niekaip – jis ir taip trumpas – Daiva. Ji išpučia akis: „Vadinasi, aš ne taip užsirašiau, nes nesupratau, kai sakei“. Telefone, prie mano numerio įvesta – „Vilder“. „Koks briedas, – galvoju, – tai net nepanašu į Daiva…“ Mes manom, kad tikrus anglus sunku išgirsti, suprasti, o jie, pasirodo, taip pat mūsų nesupranta.
Pagaliau ji teisingai įsiveda mano vardą. Juokiamės, kad galim susipažinti iš naujo. Po dviejų mėnesių…
Klausiu, ar jie kalba kokią nors maldelę, atėję prie kapo? Na, kaip mes – „Amžiną atilsį“? Ne, jie nieko nesako. Tiesiog pabūna. „Su mama aš pasikalbu namuose, man taip smagiau. Pasitariu. Paprastai virtuvėje. Manau, kad ji mane girdi. Nes aš ją jaučiu“, – sako Barbara.
O aš, stovėdama vėjų pagairėje Londone, prie mažučio Barbaros mamos kapo sukalbu lietuvišką „Amžiną atilsį“. Barbara klausia, ką aš darau? Sakau jai, kad prašau jos mamos perduoti linkėjimus mano mamai, juk jos tikriausiai ten susitinka?
Tai – penktasis Daivos Budrienės tinklaraščio įrašas, publikuotas DELFI. Sekite tekstus DELFI Piliečio rubrikoje!
Emigravote ir norite pasidalinti savo įspūdžiais? Rašykite pilieciai@delfi.lt!