Dauguma vaikų tėvų tiesiog neturi – gal kas antra ištekėjusi moteris tai patvirtins (nes kas antra išsiskiria – statistika). Matote, neužtenka kyštelėti ir myžtelėti, atsiprašant. Reikia paskui ir mėnesių mėnesius keltis maitinti ir raminti, valyti nosį ir keisti sauskelnes, žaisti, skaityti knygutes prieš miegą, mokinti važiuoti dviračiu, padėti ruošti namų darbus ir taip toliau, ir taip toliau, net galva ima suktis pagalvojus, kiek užkraunama darbų vienam žmogui...
O antroji puselė drybso ant fotelio ir pati reikalauja būti aptarnauta – kojines išskalbk, valgyt paduok, vaikui nosį nuvalyk, matematiką paaiškink... Ir tik paskui, po kokių 7-8 metų, berniukai sulaukia pasiūlymo eiti kartu pažvejoti, pagrybauti, pameistrauti garaže... Mergaitės taip ir lieka nereikalingos.
Man 42 metai, esu savanoriavusi ne vienoje įstaigoje, tad žinių apie situaciją netrūksta, jų turiu net per daug. Ne veltui sakoma, kad padirbėjęs su smurtą patyrusiomis moterimis, gali imt nekęst visų vyrų iš eilės...
Kiek Lietuvoje yra apleistų, vienišų, į gyvenimą paskutinėmis išgalėmis besikabinančių moterų, kurios tik spyrio į pasturgalį nuo savo sutuoktinio sulaukia, jei per lėtai sukasi?
Išvis, ką vyras gali duoti vaikui? Turiu dukterį. Tik bandydavo žaisti – užgaudavo ir pravirkdydavo, bandydavo šnekučiuotis – tai vis apie automobilius, lėktuvus, kažkokias nesąmones, kurių per šimtą metų jokiai moteriškos lyties atstovei nereikia.
O kiek priekaištų, kiek priekaištų... Tai tas ne taip, tai anas... Pamenu, buvo situacija: dukra nesupranta matematikos. Pasakiau, kad teks samdytis korepetitorių. Tikėjausi, kad pasiūlys apmokėti, tai sulaukiau akių draskymo – ką, negali paaiškinti pati?
Pati? Jau nuo penktos klasės nieko nesupratau, o bėdos prasidėjo septintoje, kada iš viso pagal kursą – kone aukštoji matematika... Iš kur man, ne matematikos mokytojai, žinoti? Galiausiai nusisamdėme, bet prastą... Galų gale AŠ (pati) mokiausi pas ją, ir paskui perpasakodavau dukrai paprastesniais žodžiais... Lydima vyrelio patyčių, kuris gėdijosi, kad jo dukra „netobula“, „atsilikusi“. Juk jautrumas, emocionalumas nuo vaikystės buvo užgniaužiamas. Toks tas mūsų „berniukų“ auklėjimas. Tai pačios, va, moterys ir kenčiam paskui...
Vienu žodžiu. Po skyrybų vaikas lieka su motina. Žmogumi, kuris RŪPINOSI juo visą gyvenimą, o ne pasiėmė „pagamintą“ kaip koks darbdavys, reikalaująs 28-mečio su 10 metų patirtimi, o nenorintis investuoti į aštuoniolikmetį be patirties. Taškas.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalyti savo patirtimi ar nuomone? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt arba žemiau: