Jis labai nemalonus ir aplanko netikėčiausiu metu, žiūrint televizorių, klausant muzikos, apsipirkinėjant prekybos centre, važiuojant viešuoju transportu, netgi vairuojant automobilį. Jis ateina kaip grobuonis netikėtai ir jei atidarai duris, jis taip tave „pamilsta“, kad tampa tavo antruoju aš, kurio labai sunku atsikratyti.
Tokią nekviestą draugę turiu ir aš. Pirmą kartą ji mane aplankė maždaug prieš metus laiko, vakarienės metu, atostogaujant prie jūros. Man pradėjo suktis galva, atrodė lyg sąmonė atsiskiria nuo kūno ir nebesuvokiau, kur esu. Išpylė prakaitas, pradėjo spurdėti širdis, trūko oro – išsigandau, išbėgau į lauką ir nusprendžiau, kad mane ištiko baltyminis šokas ir aš apsinuodijau maistu.
O mano „geriausia draugė”, tik to ir telaukė - apsidžiaugė, kad nesupratau, kas ji tokia ir apsigyveno manyje tyliai, sukėlė visokių baimių- tamsos, buvimo vienai namuose, nerimą, irzlumą, skausmus širdyje, o paskui taip įsismagino, kad sukėlė sceną metro, kur aš vos nenualpau. Pamažu ji apėmė daugumą mano gyvenimo sričių – pasidarė baugu vaikščioti gatvėmis, važiuoti viešuoju transportu. Nustojau vaikščioti į vakarėlius, nes ji be išlygų netoleruoja smagumų, uždraudė man mėgautis alkoholiniais gėrimais, privertė mesti rūkyti ir gerti kavą (dėl rūkymo tai aš jai dėkinga).
Tapau labai jautri ir iš visų jėgų kovojau su savimi, susiradau internete daug informacijos apie šiuos simptomus, tačiau vis tiek negalėjau patikėti, jog išgyvenu panikos ir stipraus nerimo priepuolius. Aplankiau daug gydytojų, tyriausi širdį, skydliaukę – tyrimų atsakymai buvo puikūs ir geri, o gydytojai rekomendavo keisti gyvenimo būdą, pradėti sportuoti, o kai pasakiau, kad negaliu nustoti nerimauti pasiūlė pagerti antidepresantų. Nusprendžiau ignoruoti paskutinį patarimą, toliau vartojau savo valerijono tabletes ir vyliausi, jog imsiu ir viską įveiksiu, nes esu stipri.
Besiruošiant keliauti atgal namo (šiuo metu gyvenu ne Lietuvoje) naktį mane ištiko stiprus panikos priepuolis, dėl kurio aš atšaukiau skrydį, perverčiau visus forumus depresijos tema ir atradau žmonių patarimus, kurie kenčia panašius simptomus. Taip pat pirmą kartą savo gyvenime kreipiausi į psichologę, kuri mane pradėjo gydyti ir patvirtino, jog mane ištinka panikos priepuoliai. Verkiau it mažas vaikas, nes buvo taip skaudu, kad tai atsitiko man, jaučiausi tokia bejėgė, nes visuomet galvojau, kad tokios ligos - ponų išmislai iš gero gyvenimo. Ir štai man pačiai teko pripažinti, jog ta „ponų liga” sergu ir aš.
Ilgai galvojau kaip elgtis toliau. Pradžioje buvau nusprendusi niekam nieko nepasakoti, nes jaučiau kažkokią gėdą, tačiau paskui supratau, kad jei slėpsiu ir visiems sakysiu, kaip puikiai gyvenu, apgausiu tik pačią save. O ką pagalvos kiti, ne mano, o jų pačių reikalas. Pirmiausia pasakiau savo draugui, kuriam esu visa širdimi dėkinga už supratimą ir palaikymą. Vėliau prisipažinau artimiausioms draugėms, kurios ne visai suprato, tačiau dėjo visas pastangas man pagelbėti. Pasakiau, kad ėjau pas psichologą, kad lankiausi pas psichiatrą, kuris įvertinęs metus laiko besitęsiančius priepuolius, kurie pastaruoju metu padažnėjo, skyrė man antidepresantų ir rekomendavo tęsti psichoterapiją.
Dalindamasi savo negalavimo patirtimi, pamažu supratau daug įdomių dalykų. Pirma – nerimas yra tapęs absoliučia šiandieninio gyvenimo norma. Antra - panikos priepuoliai tai nėra depresija.
Nemažai žmonių yra bent kartą gyvenime lankęsi pas psichologą ar kokį nors kitokį daktarą, ieškodami atsakymų į juos kamuojančius egzistencinius klausimus. Tuomet suvokiau, kad tai nėra ponų liga.
Tai tokia pat liga kaip koks artritas ar danties kariesas, kuriuos būtina gydyti. Ir žmonės, kurie mano, kad gėda apie tokius dalykus kalbėti, nes tai silpnų žmonių liga – labai klysta. Kai esi nežinioje, gali padaryti labai daug klaidų. Pradžioje – ignoruoti ir galvoti, kad pats susitvarkysi, tik šiuo atveju eini „va bank” - arba susitvarkysi arba ne. Jei taip – tau pasiseks, tačiau jei neišspręsi problemos, ji vėl tykiai ateis pas tave ir užvaldys tavo gyvenimą.
Viena mano draugė šiandien pasakė absoliučią tiesą – jei žmonės žinotų ir turėtų drąsos kalbėti apie savo jausmus ir kreiptųsi pagalbos, mes turėtume mažiau žmonių paskendusių alkoholio liūne ar savižudžių. Juk savižudis dažnai nesuvokia mirties, jam taip skauda ir bloga, kad jis paprasčiausiai visa tai nori baigti.
Panikos priepuoliai kyla dėl įvairiausių priežasčių, apie kuriuos apstu informacijos internete. Dažnai jie ištinka dėl įtempto gyvenimo būdo ir stiprių išgyvenimų bei aplinkybių pasikeitimo. Mano atvejis: aš dirbau privačioje kompanijoje penkerius su puse metų, nuolatos jaučiau stresą ir nerimą - smegenys priprato gauti nuolatinę didelę adrenalino dozę. Kai išėjau iš darbo mane ištiko adrenalino abstinencija. Po metų mane ištiko pirmas panikos priepuolis, nes smegenims pritrūko minėto narkotiko – nerimo, įtampos ir buvusių išgyvenimų.
Mūsų visų smegenys pripranta prie tam tikrų aplinkybių ir vėliau jas identifikuoja kaip normą. Kai staiga pasikeičia gyvenimo tempas, suintensyvėja arba sulėtėja – pradedama justi buvusio gyvenimo būdo abstinencija. Tai viena iš priežasčių dėl kurių atsiranda panikos ir nerimo priepuoliai.
Kodėl visą tai rašau ir nusprendžiau šiek tiek pasidalinti savo asmenine patirtimi? Todėl, kad noriu patarti nebandyti visko tvarkyti savo metodais, o kreiptis į specialistus. Nerimas neišgydomas pats savaime. Kartais padeda vien tik psichoterapija. Sakysite, tai tas pats, kas pakalbėti su draugu ir vizitai pas psichologą tai ne kas kita, o tik pinigų išmetimas? Taip galvoja ir mano mama, kuri nors ir yra medikė, tačiau negali pripažinti, kad kartais ir smegenys turi teisę susirgti. Aš, remdamasi sava patirtimi, galiu pasakyti, kad vien kalbėjimas su draugais, ar intensyvus sportas, ar pasinėrimas į kažkokią kitą protinę ar fizinę veiklą – gali nepadėti ir greičiausiai nepadės. Ypatingai tais atvejais, jei mano išvardinti simptomai jus ar jūsų artimuosius aplanko ne pirmą kartą. Todėl nelaukite – kreipkitės pas psichiatrą, nevenkite psichoterapijų, nes jos gydo ir padeda atgauti normalų gyvenimo džiaugsmą.
Gydytis aš tik pradėjau. Nežinau kiek laiko man užtruks išsivaduoti iš „geriausios draugės - Nerimo” kompanijos, tačiau tikiu, kad ją įveiksiu. Jei jus kamuoja panašios mintys ar problemos – įveiksite ir jūs. Imkite ir veikite. Sėkmės ir stiprybės!