Varginanti kelionė automobiliu
Kelionė buvo labai varginanti. Važiavome apie 20 val. Sustojome tik kelis kartus kelioms minutėms pramankštinti kojas, nubėgti į tualetą, parūkyti.
Susigrūdę mažoje mašinytėje patogumų nesitikėjome, pakaitomis vairavome, pakaitomis ir snaudėme (miegojimu to nepavadinsi).
Nuvažiavome apie du tūkstančius kilometrų, nes pakeliui keletą vaikinukų nuvežėme į kitą miestą – Dormageną. Atvažiavau visas kaip sumaitotas, todėl nieko net neapsišniukštinėjęs ėjau miegoti.
Sandėlyje dirbame išsijuosę
Iki darbo reikia važiuoti apie septynis kilometrus. Keli bendradarbiai turi mašinas, tai važiuojame su jais. Pagal bendrą susitarimą visi keleiviai vairuotojui duoda po 1 eurą per dieną. Tai reiškia, kad savaitės pabaigoje visi sumokame po 5 eurus.
Kaip žinia, pirmos dvi savaitės skirtos mokymams. Taigi moka už valandas, o ne už padarytą darbą. Tai nėra blogai, nes reikia laiko viską suprasti.
Reikėjo poros dienų, kad suprasčiau tą „hansų“ kalbą per ausines, nes iš pradžių tikrai švepla atrodė. Nors dabar jau įsidėmėjau tuos šveplus skaičiukus, į darbo pabaigą vis vien pradedu kartais painiotis, kai daugiau pavargęs būnu.
Už padarytas klaidas mokame iš algos. Vis dėlto čia mažai galimybių klysti (bet visgi yra). Yra kontroliniai skaičiai prie kiekvienos prekės, kuriuos turi pakartoti į ausines, kitaip nesužinosi, kokį kiekį įdėti.
Taip pat iš algos išskaičiuoja ir už sudaužytas prekes. Truputį gaila dėl skaičiavimo metodikos: jei dėžėje sudužo tik du buteliai, vis tiek iš algos išskaičiuoja sumą už visą dėžę. Galite „pasveikinti“, vieną dėžę (septynis butelaičius) jau sudaužiau. Iš tikrųjų mažai, nes nuo paletės griuvo visas penkių dėžių bokštas.
Nelinksma naujiena ta, kad ketina kelis naujokus išsiųsti dirbti į kitą miestą – Dormagen‘ą. Ten naujai pradedamas projektas, todėl didelė betvarkė. Ten, rodos, moka tik už darbo valandas, nes esant didelei netvarkai gerų rezultatų neparodysi. Niekas nenori ten važiuoti, taigi visi gyvename kaip ant adatų – bet kada gali tekti išvykti... Pagyvensime – pamatysime.
Palyginkime su prekių komplektuotojo darbu „Maximoje“
Nori ar ne, bet jei turi panašaus darbo patirties Lietuvoje, nuolat lygini. Primas šokas darbe – visi sandėlyje rūko. Na, taip, ten stikliniai buteliai dėžėse ir tik vienas kitas plastikinis, taip pat gausu metalinių alaus statinių – nelabai yra kam pakenkti, bet...
Man asmeniškai tai netrukdo, nes patalpos didelės (truputį didesnės nei limonadų sandėlis „Maximoje“), tai, galima sakyti, kad rūkymo nesijaučia.
Visos dėžės surišamos su virvute, tik išskirtiniais atvejais apvyniojamos peršviečiama plėvele. Vokiečiai daug dėmesio skiria atliekoms rūšiuoti – tausoja gamtą. Jie stengiasi kuo mažiau naudoti plėvelės. Ir vėlgi – prisiminkime „Maximą“ – gaudavome velnių, kad per mažai apsukdavome plėvele. Žinoma, skiriasi prekės, bet požiūris į darbą taip pat labai skiriasi – dirbama atsakingiau.
Dėl prekių krovimo technikos – elektrokrautuvus tikėjausi rasti geresnius. Juk čia Vokietija!
Taigi darbui reikalingos technikos būklė tokia pati kaip „Maximoje“ – ne pati geriausia. Galbūt todėl, kad sandėlyje dirba vien emigrantai – tiks bet kas. Manau, kad tokio požiūrio laikosi vokiečiai.
Nors technika ir pati naujausia, bet visas procesas pakankamai apgalvotas ir reikalauja daug mažiau darbo jėgos. Turiu omenyje, kad nėra tokio „skruzdėlyno“ kaip „Maximoje“.
Lauke stovi kilnojamas namelis–vagonėlis, kuriame yra tualetai ir patalpa pietums (be stalo ir kėdžių, daugiau nieko nėra, taigi šilto maisto nelabai pavalgysi). Jautiesi kaip kokiose statybose. Tualetuose popieriaus visada yra, bet muilo ne. Nelabai patogu plauti rankas be muilo. Manau, čia vėl atsispindi vokiečių požiūris į lietuvišką darbo jėgą.
Bet čia dar ne pačios didžiausios bėdos – sunkumų kyla tai su technika, tai su ausinėmis, tai dar kažkas nutinka. Nelabai panašu į Vokietiją. Vienas kolega gerai pasakė, kad jam labiau panašu ne į vokiškus, bet į lenkiškus sandėlius.
Reziumė: sąlygos darbui normalios, žinoma, yra nepatogumų, tačiau viską galima pakęsti (nors yra ir bambeklių, kuriems viskas netinka).
Namai namučiai
Gyvename bute. Firma nuomoja namo dalį. Namai čia senos statybos ir sujungti. Laiptinėje - trys butai. Pirmame aukšte vienas butas didesnis, kuriame gyvena butelių rūšiuotojai, ten daugiausiai jaunimėlis, todėl dažnokai girdime juos triukšmaujančius.
Butelių rūšiuotojai labai keičiasi, nes daug kas išvažiuoja namo neatlaikę darbo krūvio. Antrame aukšte - du butukai po tris kambarius (vienas iš jų svetainė). Pats butas padalintas į du aukštus.
Virtuvė, tualetas, vonia ir svetaine pirmame aukšte, o gyvenamieji du kambariai antrame aukšte. Yra didelė virtuvė, visi patogumai (trys maži šaldytuvai, elektrinė viryklė) ir t.t. Gyvename trise kambaryje (bute šešiese), vienas kambario draugas - buvęs kolega „Maximoje“.
Parduotuvė sąlyginai netoli, visada galima ko nors pritrūkus nulėkti. Tik sekmadieniais čia niekas nedirba, tad reikia viskuo pasirūpinti iš anksto. Gyvename pakankamai tvarkingai (ne taip, kaip pirmame aukšte).
Kolegų teigimu, nelabai čia yra kur eiti, nes miestelis nedidelis, tik 33 tūkst. gyventojų, beveik kaip Utena ar Jonava.
Yra senamiestis, kuriame gausu vokiškos architektūros elementų, viena kita gražesnė bažnyčia, tačiau nieko ypatingo. Pats dar visko nemačiau, ketinu išeiti į didesnę ekskursiją sekmadienį. Kai nereiks grįžti iš parduotuvių su pilnais krepšiais.
Nuotaikos neblogos (išskyrus tą nežinią dėl Dormageno). Kompanija labai draugiška. Visada pasakys, kur ką rasti ar paskolins, jei ko neturiu. Darbo kolektyvas tikrai geras. Kadangi pirmoji alga nebus labai didelė, tai reikės stebėti nuotaikas po antrosios algos.
P.S. Kai rengiausi rašyti laiškelį, labai daug norėjau pasakyti, bet prisėdus virtuvėje (kambaryje nėra stalo) atsirado daug blaškančių.
Esi emigravęs? Norėtum rašyti apie savo patirtį ir dalintis ja su kitais DELFI skaitytojais? Rašyk pilieciai@delfi.lt! Arba registruokis mūsų sistemoje, kelk straipsnį ten, rink taškus ir rinkis prizus!
