Taigi, artėja tas gražus pusės amžiaus jubiliejus. „Širdyje dar ne ruduo“: trečioji dukrelė dar pradinukė, darbai pačiame įkarštyje, o romantiškas vakaras su nuosavu vyru virpina širdelę nė kiek ne mažiau, nei prieš gerą dvidešimtmetį. Tiesiog gyvent ir žvenk. Tik laiko ir jėgų džiugesiui lieka vis mažiau ir mažiau.
Prieš kelis metus sunki liga tėtį paguldė į lovą. Pusmetį pagal grafiką su sese važinėjom į ligoninę: maitinom, prausėm, mėginom iš naujo mokyti vaikščioti. Tuo pačiu reikėjo pasirūpinti ir tėvų ūkiu: karvyte, bulvių nukasimu, daržų sutvarkymu, žolės pjovimu ir kitais reikalais. Jau kokį dešimt metų įkalbinėjom tėvus mažinti apsukas, atsisakyti gyvulių, pasaugoti save, bet vietoj to būdavome apšaukiami tinginiais.
Kaip paklusnios dukrelės išprašydavom savo vyrų bent kas antrą savaitgalį „paarti“ kaime, kad tik tėveliai būtų laimingi. Ir į pajūrį savaitgaliui išsprukdavom vos ne paslapčiom, kaip nusikaltę mokinukai, pasiruošę gauti pylos už nevartytą šieną ir nenuravėtą daržą. Nesinorėjo skaudinti tėvų, bet manau, kad jau tada reikėjo pasakyti tvirtą „gana“.
Kai tėtis sirgo, mama nesitraukė nuo jo lovos ir nyko akyse. Ji meldė vienintelio – kad tik jis išgyventų. Ir kai atėjo laikas priimti sprendimą, ką darom toliau, mama net nesudvejojusi apsisprendė vežtis jį namo. Nemėginom perkalbėti, nors turėjom visokių abejonių... Surėmėm pečius, savo jėgom ir gerų žmonių padedami pritaikėm namus ligoniui tiek, kiek galėjom, kiek sugebėjom.
Vos ne su pykčiais įkalbėjom pagaliau parduoti karvę, dirbamą žemę išnuomoti, bet šiltnamis, daržas ir didžiulis kiemas su griūvančiom tvorom ir nuolatinio karpymo reikalaujančiom gyvatvorėm, ir lyg ant mielių augančia žole – liko . Ir toliau kiekvieną savaitgalį važiuojam pas tėvus. O kai tik leidžia galimybės, lekiam ten ir vidury savaitės. Stengiamės aprūpinti viskuo, kuo tik galim. Bet to neužtenka.
Akivaizdu, kad pagyvenusiam, krūvą savų ligų turinčiam žmogui gulinčio ir nelabai realybę suvokiančio ligonio slaugymas yra per didelė našta. Bet mama net girdėti nenori apie kokią nors ateinančią pagalbą. Ji nenori įsileisti į namus jokio svetimo žmogaus. Jau net nekalbu apie slaugos namus. O mes jau kojų nepavelkam...
Pastebiu, kad mamai vis sunkiau ir sunkiau dėlioti mintis. Ji pervargusi. Kai pasiūlau jai išvažiuoti – kad ir į parduotuvę ar susitikti su kokia sena drauge – ji tik apšaukia mane, kad ne tas jai rūpi. Visi mėginimai suorganizuoti vizitą pas psichologą baigėsi fiasko.
O užuot tą laiką, kai mes perimame rūpestį tėčiu, praleidusi poilsiui, mama sekioja visur iš paskos ir vis kritikuoja, vis bamba, kad ne taip darom, kad nieko nesuprantam. Pirmus metus tylėjau, antrus dantis sukąsdavau, kad nepasakyčiau ko atgal, trečiais metais jau atsikirsdavau, o dabar tiesiog neištyliu ir vis dažniau pradedu šaukti.
Myliu savo tėvus. Gerbiu juos. Bet toks gyvenimas veda į susinaikinimą. Santykiai šeimoje įsitempę lyg styga. Nutolau nuo savų vaikų. Mano šeimos gydytoja vis dažniau pagrūmoja piršteliu ir rašo receptą po recepto. Suprantu, kad toliau taip tęstis negali. Nepaisydamos mamos protestų, mudvi su sese pradedame ieškoti pagalbos.
Kreipiamės į seniūnijos socialinį skyrių, į gydymo įstaigą. Deja, atrodo, kad integrali pagalba (dienos socialinė globa ir slauga namuose) gražiai atrodo tik šią veiklą viešinančiuose straipsniuose. Mums kol kas nepavyko sulaukti tokios. Seniūnijos socialinė darbuotoja tik šnipštelėjo, kad nesitikėkite kažko: jei ateis, tai tik prie lovos pasėdės, gal malkų atneš (mama nepraleido pro ausis šitos pastabos ir iš karto pareiškė, kad ta pati padėjėja naktį sugrįš ir likusias malkas išsineš, pakeliui prigriebdama ir kirvį, nes žinos, kur kas padėta).
Bet mums bet kokia pagalba dabar atrodo aukso verta. Pateikėme prašymą, laukiame, kol jį apsvarstys. Gal ateis eilė. Jei dar reikės...
Labai maloni Valstybinės ligonių kasos darbuotoja pakonsultavo, kad mūsų įstatymai numato sunkiems ligoniams ambulatorinių slaugos paslaugų teikimą namuose, kai apmokamas ne tik vienas per mėnesį gydytojo vizitas, bet taip pat ir visa eilė slaugytojos paslaugų. Skambinam į sveikatos centrą, kurio pacientu tėvelis buvo daugiau nei trisdešimtmetį, bet lankėsi ten labai retai. Išgirstame atsakymą, kad nors lėšos ir numatytos, nėra personalo, kuris teiktų šią paslaugą. Labai atsiprašo ir vėl palieka mus su savo problemomis, o tėtį – su gresiančiomis pragulomis.
Belieka ieškoti privačiai paslaugas teikiančios slaugytojos padėjėjos ar įmonės. Teks paaukoti vaikų būrelius ir kaip nors apmokėti šias paslaugas. Tik nežinau, ar mano vyras ir vaikai galvoja taip pat.
Tėvai viską daro dėl vaikų. Vaikai viską daro dėl tėvų. Tik nei vieni, nei kiti nesijaučia laimingi. Kaip išeiti iš šio užburto rato? Tikiu, kad nesu viena tokioje situacijoje. Juk yra tūkstančiai žmonių, kurie prižiūri savo ligotus tėvus, tuo pačiu augina vaikus ir sugeba rasti balansą gyvenime. Pasidalinkite savo istorijomis. Leiskite ištrūkti iš to užburto rato ir susigrąžinti viltį, kad gyvenimas, nors ir nelengvas, gali būti džiugus, kupinas meilės, santarvės ir harmonijos.
