Jeigu kam įdomu, kaip Japonijoje galima išsinuomoti butą... Pirmiausiai reikia susirasti draugą-vertėją, kad padėtų susikalbėti su butų nuomos agentūra. Tada reikia apsispręsti, kokio buto norite – ar įrengto?
Tokio kaina – nuo 40 000 iki 70 000 jenų, priklausomai nuo rajono (nubraukus 2 nulius bus suma doleriais). Tiek kainuos vienas kambarys su virtuve, kuriame vos yra kur apsisukti, aišku, papildomai dar kainuos internetas.
Tada reikia žmogaus, kuris garantuos, kad sumokėsi nuomą laiku, ir įsipareigos tai padaryti už tave, jeigu tu to neatliksi, taip pat įsipareigos iškraustyti visus tavo daiktus, jeigu tu to nepadarysi.
Išvykstant iš tuščio buto privalu viską išvežti – lovą, stalą, kėdes, kondicionierių (kurio įrengimas kainuoja labai daug), dujinę viryklę, šaldytuvą ir, svarbiausia, privalu išsukinėti visas lempas ir palikti kitam žmogui butą be lempų, taip, kaip gauni pats.
„Garantuotojas“ paprastam butui gali būti tavo universitetas, jeigu sutiks, o jei ne, gali kreiptis į agentūrą, kuri suranda tau „garantuotoją“, aišku, ji už tai „pasiima“ sau apie 60 000 jenų (apie 443 eurus – DELFI).
Yra dar vienas buto variantas – „prefectural housing“. Jis yra suteikiamas asmenims, neturintiems pajamų – studentams ir kitiems „benamiams“. Kad gautum tokį butą, reikia vertėjo ir daug daug daug daug kantrybės, nes pildant popierius, einant į susitikimus japonų stiliumi visą laiką esi atkalbinėjamas, na, kad gali negauti, tad geriau nebandyk, kad bus sunku ir t.t.
Jeigu įveiki pirmą etapą ir gauni patvirtinimą, kad gavai butą, laukia antras etapas – „garantuotojas“. Čia prasideda smagiausia dalis. Universitetas „garantuotoju“ būti negali. Reikia privataus asmens. O visi privatūs asmenys, kuriuos gali pažinoti kaip studentas – prižiūrėtojas, priimančioji šeima – pagal japonų taisykles negali tapti tavo „garantuotoju“ arba nenori, nes to nėra jų darbo aprašyme.
Tačiau čia įvyko neįtikėtinas dalykas – po ilgų kalbų, laiškų, bandymų, ieškojimų ir t.t. mūsų labai japoniška šeima nežinia kodėl pasakė, kad ignoruos taisykles (which is totally unbelievable; liet. o tai yra visiškai neįtikėtina) ir taps mūsų „garantuotojais“.
Pasirašydami lapus jie visą laiką kartojo be jokios šypsenos – mes nenorime būti „garantuotojais“, mums baisu, didelė atsakomybė ir mes tikrai nenorime nenorime nenorime... Taip pat išsiklausinėjo apie pajamas, kad žinotų, ar sugebėsime susimokėti, bet galiausiai, po šimto „nenorime“ pasirašė popierius. Taip pat kelis kartus pakartojo, kad jie taip daro, nes mano, kad jiems kaip japonams privaloma pasirūpinti, kad jų šalies svečiams viskas būtų gerai.
Taigi, po „kryžiaus kelių“ labai džiaugiamės savo nauju butu, kuriame nors ir nieko nėra, bet yra trys labai jaukūs japoniško stiliaus kambariukai, kurie pamažu prisipildys keliais būtinais daiktais! Valio!!!
Dar vienas dalykas: po to, kai gauni butą, nesvarbu, kokio tipo, reikia neužmiršti „pinigėlių už nieką“, tarsi depozito, bet tau niekas jų negrąžins. Žodžiu, šie pinigėliai kaip padėka, kad tave įsileido į butą – iš viso apie 50 000 jenų (apie 369 eurus).
P.S.: buto mums reikėjo tik todėl, kad universitetas neturi, ko pasiūlyti tiems, kurie atvyko su šeima.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite patarti ar pasidalinti savo patirtimi, papasakoti apie savo gyvenimą svetur? Jūsų minčių laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt arba žemiau: