Dėkojau atsitiktinumui, kad bėgau siaura Vilniaus gatvele pro meno galeriją. Leisiu sau pajuokauti, kad ieškojau naujų pavasarinių drabužių, todėl uoliai žiūrėjau į vitrinas. Ir pamačiau mažytį parodos plakatėlį ant meno galerijos durų.
Skulptoriaus A. Ališankos skulptūras žino daugelis žmonių. Jo skulptūros puošia viešąsias erdves. O labiausiai įsimenančios skulptūros – akmenys, kuriuose galima sėdėti arba stovėti. Atsisėdęs į skulptūrą jauti kaip tave apglebia tvirtas akmuo, tarsi saugi skraistė. Man šios skulptūros labai panašios į žmogaus drabužius. Pati bandžiau juos „apsirengti“. Labai patogus akmeninis drabužis puošia Utenos miesto skverelį („Belaukiant kelionės“, 2006m.). Tai vienintelis paminklas, prie kurio norisi skirti pasimatymus.
Skulptorius akmenį valdo kaip švelnų aksomą. Ir iš jo „siuva“ žmogui drabužį. Šis akmeninis drabužis tampa žmogaus izoliacija ar atsiribojimu nuo supančios aplinkos. Akmeninė skulptūra tampa žmogaus šarvu, bet ji neskatina nusigręžimo ar pabėgimo nuo pasaulio. Skulptoriaus A. Ališankos skulptūrose paliktas išėjimas. Visada suteikiama viltis. Skulptorius kuria išorinį apsauginį kiautą ir iš medžio šakų, popieriaus, medžio ar šieno. Bet man labiausiai įsiminė akmuo. Ši medžiaga yra arčiau mano kūno.
A. Ališanka paprastus gamtos dalykus sugeba paversti meno objektais. Birželio mėnesį Šv. Jono gatvės galerijoje vykusioje parodoje „Permąstyta“ skulptorius demonstravo nupjautus samanomis apaugusius akmenis. Pamačiusi šiuos objektus panorau ant jų atsistoti. Jei kas būtų apkaltinęs meno objekto išniekinimu, būčiau ilgai įtikinėjusi, kad stojausi ant savo akmens. Ir ant jo stryktelėjau taip, kaip prieš dvidešimt metų. Ir stryktelėjau ne baltoje meno galerijos salėje, o pievelėje. Toks stiprus vaikystės prisiminimas. Skulptoriaus sukurti, ar tiesiog surasti gamtos objektai, nukreipia žiūrovus į išgyventą patirtį.
Parodoje eksponuojamos nuotraukos, kurios parodo visą paminklo, skirto H. Mantui, gamybos procesą. Prieš žiūrovo akis iškyla meistro cechas - matavimai, karpymai, dažymai, vyniojimai, apatiniai ir viršutiniai sluoksniai ir galutinis rezultatas. Skulptūra tampa gražiu aksesuaru puošiančiu miesto rūbą.
Filmuotoje medžiagoje demonstruojama, kaip skulptorius A. Ališanka bando užsidėti medinę kūno apsaugą. Kuri labai panaši į medinį korsetą, kurio vienas neužsidėsi tam reikalingas pagalbininkas. Jam padeda skulptoriaus brolis poetas E. Ališanka. Medinį korsetą yra sukūręs H. Chalayan (1995 m.), o skulptorius A. Ališanka po keturių metų pertraukos sukuria medinį viso kūno korsetą (pirmą kartą „Apsauga kūnui“ demonstruota meno galerijoje “Akademija” 1999 m.). Tokios idėjos skulptoriui pavydėtų pats prancūzų mados guru J.P. Gaultier. Jis savo sukurtais korsetais saugojo populiarios dainininkės Madonnos brangų kūną.
Pažvelgusi į skulptoriaus kūrybinę veiklą tikrai suabejojau, ar A. Ališanka yra skulptorius. Gal A. Ališanką reikėtų vadinti žmogui skirtų saugių drabužių modeliuotoju? Jis rūpinasi, kad žmogui nebūtų šalta ir nesaugu. Velka žmogų į akmenį, kaip į minkštą ir šiltą paltą. Audžia medžio šakų ploną audinį. Iš jo modeliuoja ovalinio silueto drabužį. Verčia žiūrovą grožėtis prigimtinėmis medžiagų savybėmis. Tik vienas skirtumas. Skulptoriaus kurtu drabužiu gali apsivilkti ne vienas žmogus, o grupelė žmonių. Turiu omenyje iš šakų supintą kiaušinio formos slėptuvę („Kiaušinis – slėptuvė” 2012 m., Guandu gamtos parkas, Taipėjus, Taivanis).
A. Ališanka yra pagaminęs patį didžiausią korsetą per visą mados istoriją. Tai iš medžio pagamintas įtvaras visam kūnui („Apsauga kūnui” 1999 m.). Patiesia ant meno galerijos grindų medines duris tarsi šviesų lietpaltį ant pavasarinės pievelės („Vieta kūnui”, 2009 m.). Įėjusi (arba apsivilkusi ) į skulptoriaus kūrinius galiu sau suteikti įvaizdį, pvz. kankorėžio („Žmogus – kankorėžis”, 2011 m., Changchunas, Kinija). O kuo blogas kankorėžio įvaizdis? Skulptorius kuria sarkofagus, slėptuves, talpyklas ir pan. A. Ališankos skulptūros yra žmogaus drabužio tąsa.
Skulptorius A. Ališanka yra žaidžiantis menininkas. Jis kuria skulptūras, kurios traukia žmones. Įdomūs ir brolių tarpusavio žaidimai. Poetas E. Ališanka teigia, kad gyvena su sąlyga „jeigu“ (E. Ališankos poezijos rinkinys „Jeigu“ apdovanotas „Poezijos pavasario“ paukšte 2012 m.). O skulptorius A. Ališanka surengia jubiliejinę parodą ir teigia, kad gyvena „tarp“.
Du gabūs, talentingi ir madingi lietuvių meninkai. Vienas iš jų ridinėja žodžius kaip akmenėlius baltoje lapo pievoje, o kitas – rašo akmenų poeziją arba kuria akmeninius drabužius.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!