aA
Dalinuosi po gero pusmečio savo išgyvenimais. Teksto daug. Nuobodu nebus. Galbūt vienus tai įkvėps, kitus prajuokins. Kitiems pasirodys visiška nesąmonė, o dar kitiems bus įdomu skaityti. Kiti galbūt atpažins save. Visi esame žmonės pilni keisčiausių baimių ir savaip kovojame su tuo. Tas daro mus įdomiais. Rašiau tarnybos pabaigoje.
© Asmeninis albumas

Man 24-eri metai. Tai yra apytikriai 8760 dienų. Mano kūnui beveik 9 tūkstančiai dienų. Iš jų – ne pilnai 300 praleista „kitame“ pasaulyje. Pasaulyje, kuris iki 2017 m. gruodžio 4 dienos man buvo visiškai svetimas, nepažįstamas ir net net į galvą neateidavęs. Kaip čia pasakius, kad noriu į iššūkio, sugalvojau būdamas Turkijoje, bet tik tiek. Taigi, pasaulis, apie kurį neturėjau jokių minčių, tapo mano dabartimi. Savo dabartimi vadinu kariuomenę.

Ko gero, kyla klausimas KAIP ir KODĖL? Bent jau man jis kilo. Ir iškilo beveik prieš 2-ejus metus. Atsakymas buvo labai aiškus ir skaidrus, vėliau – užtikrintas. Visų pirma, dievinu iššūkius. Keičiančius ir formuojančius asmenybę. Tuos, kurie pamoko ir sustiprina. Priverčiančius į daugelį dalykų pažvelgti kitomis akimis. Permąstyti turimas vertybes. Jas pakeisti arba pridėti. Kur tenka dažnai sukąsti dantis, kad išvertum, kad nepasiduotum.

59536332_2454617984562151_509592153068929024_o
59536332_2454617984562151_509592153068929024_o
© Asmeninis archyvas

Antra, baimė. Taip taip, ta pati baimė. Visų mylima ir kartu nekenčiama. Užtat ji priverčia jaustis gyvu. Akistatoje ji bejėgė. Galia – Tavo rankose. Ne kas kita, o baimė mane atvedė į kariuomenę. O baimių turėjau ir turiu daug... jos yra mano hobis. Bendrauti su jomis. Tačiau... ko būtent bijojau? Ogi begalės dalykų... Svetimos aplinkos. Nuolatinio buvimo tarp daugybės vyrų. Jų skirtingo emocinio intelekto bei charakterio suformuoto velniai žino kur. Bijojau kitų man nupiešto vaizdo apie ankstesnę kariuomenę, vadų menkinimo ir psichologinio smurto. Bijojau fizinio krūvio (nes nelabai suvokiau, koks jis ir kiek daug jo teks mano pečiams). Nepatogių situacijų, t. y. miegojimo žiemą prie -15 miške, kėlimosi kiekvieną dieną 6 valandą ryto ir pagalvojimo, „kas manęs laukia rytoj?“.

Esu įpratęs skaniai ir sočiai valgyti, todėl mane gąsdino maisto nepriteklius, būsima izoliacija, rutina ir asmeninės erdvės praradimas. Bijojau konfliktų lygioje vietoje. Bijojau, kad aš, kuris visą gyvenimą buvo lepinamas, deramai auklėjamas ir kuriam buvo suteikiamos tobulos sąlygos augti ir vešėti – TEN nepritapsiu. Bijojau, kad palūšiu ir pasiduosiu. Bijojau, kad neįrodysiu kitiems ir SAU, kad GALIU. Kad galiu išbūti prie viso to, ko labai bijojau eidamas į kariuomenę. Kadangi buvau ir esu plepus, nežinojau, kaip tai gali atsiliepti stovint drausmingai rikiuotėj.

Prabėgus mėnesiui ar dviems, teko išmokti susilaikyti nuo bereikalingų komentarų ar leptelėjimų. Man tai buvo neįprasta. Pradžioje nesupratau to chaoso, kuris tylint girdėjosi mano galvoje. Teko padirbėti, kad nuraminčiau mintis ir save. Taip pat nerimą kėlė, kaip kariuomenė paveiks mano tolimesnį gyvenimą. Santykius su draugais. Kaip bus su mergina? (Kurios neturėjau ir išvis ar pavyks kažką rasti, kas teiktų dėmesio, šilumos, meilės per tuos 9 mėnesius...) Visi šie ir dar daugiau dalykų mane kamavo. Vėliau atsakymų į klausimą KODĖL padaugėjo. Ne vien baimės motyvai. Tiesą pasakius, baimė(s) mano gyvenime atlieka labai svarbų vaidmenį. Nuo pat pirmo kurso ji veda mane į priekį. Jei prieš studijas buvau kuklus, drovus ir baikštus vaikinas – studijų metu apie mane to nepasakysi. Vienoje knygoje (Steve Chandler „100 savimotyvacijos būdų“) perskaičiau, kad turi daryti tai, ko bijai, ir Tavo gyvenimas pasikeis.

Stipriai skatino fiziniai ir man labai svarbūs – psichologiniai išbandymai. Jau vien gyvenimas pusę metų Turkijoje buvo išbandymas. Pirmą kartą toks ilgas ir nuolatinis atotrūkis nuo įprastos aplinkos ir artimųjų. Buvau labai prisirišęs prie šeimos, draugų. Taip stipriai, kad belaukiant kelionės į saulės šalį, naktimis prieš miegą matydavau save susirietusį į kamuolį kambario kampe. Supratau, jog vėl bijau... ir labai. Bijojau būti vienas tarp svetimų, kad pritrūksiu artimųjų dėmesio ir man bus „šakės“. Prie to buvau pripratęs. Dar baigęs gimnaziją buvau išvykęs 3 mėnesiams į Angliją. Išbuvau vos tris mėnesius ir grįžau. Tiesiog neištvėriau, nežinojau, ką reiškia kovoti savyje ir nepasiduoti. Todėl, atvykus į Turkiją, turėjau tą baimę ir kompleksą, kad po 3 mėnesių palūšiu ir bus „šakės pakės“.

Labai nekantriai laukiau tos dienos, kada bus praėjęs keleto mėnesių laikotarpis. Man buvo velniškai įdomu, kaip jausiuosi. Ką gi, sulaukiau. Buvau gyvas, sveikas ir laimingas. Pagerinau asmeninį rekordą ir nugalėjau save. Ir... tada suvokiau, kad tokie išbandymai man patinka. Labai. Netrukus kažkaip pradėjau galvoti apie naujus iššūkius, visaip badančius ir laužančius tave iš vidaus. Reikalaujančius adrenalino pojūčio ir grūdinančios kovos. Neatsimenu tiksliai kaip, tačiau į galvą atėjo mintis – kariuomenė. Juk ten gauni DAUG fizinio ir psichologinio krūvio. Ten, būtent ten, ta vieta, kur tu nenori, tingi, bijai ar prieštarauji sau ir kitiems – tačiau padarai. Esi priverstas ir neturi kitos išeities. Sukandi dantis ir padarai.

Dabar tau šalta, skauda, pavargai, prakaituoji ar neišsimiegojai – niekam neįdomu. Pasakė – stojiesi ir darai, kas liepta. Akimirksniu perlipi save. Kaip ir neturi kito pasirinkimo, todėl stumi save, nuveji visas tave stabdančias mintis. Galiausiai supratau, kad viso to noriu. Patirti savu išlepintu organizmu. O našta ant pečių, tikrąją to žodžio prasme ant pečių, sudarė daugiau nei 50 kg. Liemenė su dviem plokštėmis – viena ties krūtine, kita nugaroje sveria 15 kg, pilnai sukrauta žygio ekipuotė – apie 30 kg drąsiai ir dar ginklas. Pirmasis ginklas, kurį naudojau, tesvėrė apie 4 kg. Žinoma, iš pradžių net ir jis sunkus rodėsi. Palaikai 5-10 min ir jau pečius skauda, rankos svyra.

Ilgainiui, aišku, raumenys priprato. Vėliau, po 3 mėnesių, baigus bazinį kursą, gavau sveriantį 12 kilogramų. Kulkosvaidį. Eina šikt, galvoju. Gremėzdas. Palyginus su praeitu, tai tas juokas atrodė. Net nieko nesvėrė. Šitas – didelis, ne itin patogus metalo gabalas. Vėlgi, pirmus kartus teko daug prakaituoti, tačiau ir prie jo pripratau. Dabar irgi beveik nejaučiu. Na, nebent, kai tenka bėgti. Tai įsivaizduokime – pats sveriu apie 90kg, jau šioks toks krūvis patį save tempti... Dar pridėkime liemenę, žygio kuprinę ir... kulkosvaidį. Štai su tokiu džiaugsmu ant pečių 6 mėnesius.

Ir dabar, kai jau praėjo 8-9 mėnesiai tarnybos, sunku suvokti, kad pabaiga. Baimė, atvedusi į kitą pasaulį, ištižo kaip sniegas prieš saulę ir ta vidinė kova, kurios netrūko nei pirmomis dienomis, nei praėjus pusei tarnybos – laimėta. Dar, žinoma, ne pabaiga, tačiau kito kelio nėra. Žinau, kad laimėjau. Net ašaros akyse kaupiasi. Prisipažinsiu, atsidurti savo noru ten, kur bijai ir su tuo kovoti ir laimėti vidinę kovą – jausmas išvis nepakartojamas. Visos baimės įveiktos, nerimas pateisintas su kaupu. Ne dėl visko, bet visko juk užtikrinti neišeina.

Tarnavai šauktinių kariuomenėje ir nori pasidalinti savo įspūdžiais, ką ten patyrei ir matei? Rašyk el. p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Šauktinio patirtis“ arba pasinaudok forma apačioje.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(20 žmonių įvertino)
3.9500

Panevėžio „Ąžuolo“ progimnazijos jaunieji miško bičiuliai vėl švarino mišką (1)

Jau apie du dešimtmečius Panevėžio „Ąžuolo“ progimnazijos jaunieji miško bičiuliai...

Jubiliejinė šventė „Minties“ gimnazijoje – gausiame skautų būryje

Spalio 18-19 dienomis Panevėžio „Minties“ gimnazijoje kaip niekada iškilmingai, jaunuolių...

Anglų kalbos pamokos, kurios truko po 14 valandų per parą

Spalio 8–12 dienomis Kauno senamiesčio progimnazijoje lankėsi tarptautinio daugiašalio...

Jauną mamytę situacija Kauno „Akropolyje“ stebina: ar pirkėjai nemato, kad tai mažylių kasa? (238)

Trečiadienį socialiniame tinkle pasklido nemažo atgarsio sulaukusi žinutė apie naudojimąsi...

Vilniaus jaunimas nepraleidžia progos pasisemti žinių (1)

Nors ruduo jau nuspalvino medžius , o orai pradėjo džiuginti nuostabiu oru, šį savaitgalį...

Top naujienos

Gaisro metu Alytuje kritęs zuikis atiduotas tyrimams: pirmos žinios iš veterinarų baugina meras: jei tai bus patvirtina, liūdna ne tas žodis (307)

Spalio 18 dieną, t.y. trečiąją milžiniško padangų perdirbimo gamyklos gaisro dieną, Alytaus...

Navickienė: šis balsavimas parodė, kad vienam agrooligarchui ir jo kombainui pasibaigė dyzelis (300)

Seime renkami parašai siekiant inicijuoti pirmalaikius Seimo rinkimus pavasarį. Prie iniciatorių...

JK parlamentarai atmetė Johnsono siūlytą „Brexit“ vykdymo planą (57)

Borisas Johnsonas antradienį pagaliau turėjo progą parlamentui pateikti savo „Brexit“...

Maslobojevas pirmoje pasaulio kikbokso čempionato kovoje pasiuntė varžovą į nokautą (56)

Įspūdinga pergale WAKO pasaulio kikbokso čempionatą Sarajeve, Bosnijoje ir Hercegovinoje, pradėjo...

Šiluma pradeda „galvoti“ apie pasitraukimą iš Lietuvos (6)

Šiąnakt per Lietuvą nusidrieks debesų juosta, bet žymesnio lietaus nesulauksime. Rimstant...

Turintiems didelį darbo stažą – gera žinia iš Seimo (44)

Seimas spręs, ar ne mažesnį kaip 40 metų darbo stažą turintys šalies gyventojau galėtų...

BMW skrydis Vilniuje: rėžėsi į stulpą, jį nulaužė ir apsivertė papildyta (42)

Vėlų antradienio vakarą Vilniuje įvyko avarija. Pirminiais duomenimis, susidūrė du...

Daug ir naudingai žaidęs Kalnietis su „Lokomotiv“ pralaimėjo Belgrade

Belgrado „Partizan“ (4-0) ir toliau žygiuoja Europos taurės varžybose be pralaimėjimų....

Mokslų daktarė įvardijo maisto produktus, kurie stiprina imuninę sistemą, saugo nuo vėžio ir didina vyrų vaisingumą (79)

Pastaruoju metu selenas sulaukia vis daugiau dėmesio. Ir nieko keisto, nes jis yra vienas iš...

Johnsonas skelbia pertrauką „Brexit“ sutarties tvirtinimui (4)

Didžiosios Britanijos premjeras Borisas Johnsonas antradienį paskelbė stabdantis pastangas...