Man šis laikotarpis netgi šiek tiek primena visuomenės susitelkimą 1991 m. sausio 13 d. įvykių metu. Iš tiesų, tai lyg kova už savo laisvę. Visi suvokiame, kad būtina būti sąmoningais, kad būtina saugoti vienam kitą.

Ką darysime, kai karantinas baigsis

Atsimenu, ne per seniausiai buvo diskusijų, ar Lietuvos tauta dar galėtų būti tokia vieninga kaip buvo Nepriklausomybės atkūrimo metu. Tačiau ši neeilinė situacija parodė, kad mes vis dėlto esame vieningi ir reikalui esant galime savo asmeninius interesus patraukti į šalį, ir labiau rūpintis bendru reikalu.

Smagu ir tai, kad net Lietuvos Respublikos Seime neliko tikros pozicijos ir opozicijos būtiniausiems sprendimas priimti. Reikiami įstatymų projektai priimami čia ir dabar. Visa tai, mano galva, labai palengvina situacijos valdymą.

Netgi pati visuomenė solidarizavosi. Pažiūrėkite, kiek visokių iniciatyvų palaikyti medikus, rinkti lėšas, pirkti reikiamas priemones, kiek savanorystės iniciatyvų, skirtų pagelbėti negalintiems patiems pasirūpinti savimi. Tai juk subrendusios pilietinės, demokratinės visuomenės ženklas. Mes turime savimi didžiuotis, kad sugebame suvokti situacijos rimtumą.

Tačiau kažkada karantinas pasibaigs, grįšime į įprastesnį gyvenimo ritmą. Klausimas – ką mes išmoksime iš šios, turbūt mūsų kartai kol kas sudėtingiausios, situacijos? O išmokti yra tikrai ko.

Pirmosios pamokos

Pirma, ką mes turime išmokti, tai kokybiškų sprendimų darymo ir nebijojimo pripažinti, kad padarėme klaidą. Iš tiesų sutinku su kai kuriais viešais pasisakymais, kad šios situacijos pradžioje buvo padaryta dalis netinkamų sprendimų arba tie sprendimai buvo padaryti per vėlai. Iš medikų pranešimų matyti, kad priemonių drastiškai trūko.

Deja, pradžioje niekas viešai nenorėjo pripažinti, kad taip yra. O tai sukėlė tam tikrą nepasitikėjimą sprendimus priėmusiais. Bet juk ši pamoka išmokta ir dabar, su milžiniškomis verslo ir piliečių iniciatyvomis, gaunamos reikiamos priemonės.

Antra pamoka, kurią turime išmokti ilgam. Yra toks liaudies pasakymas „ruošk roges vasarą“, o galime perfrazuoti: „Ruoškis blogiausiam, kai yra geriausia.“

Reikia suvokti būtinybę kaupti reikiamus rezervus kai dar nėra kritinio laikotarpio. Čia labai pasitarnautų Suomijos patirtis. Jie, pasirodo, nuolatos kaupia ir atnaujina rezervus, taigi, ir į šią COVID-19 situaciją atėjo beveik idealiai pasiruošę, nepatirdami didelio streso dėl reikiamų priemonių aprūpinimo.

Dirbti iš namų – galima

Trečia pamoka. Reikalingas darbo procesų optimizavimas, ypač viešajame sektoriuje. Kas galėjo pagalvoti, kad taip greitai įmanoma persiorientuoti į darbą nuotoliniu būdu? Pažiūrėkite, beveik visos viešojo administravimo organizacijos dirba nuotoliniu būdu. Per tą mėnesį išaiškėjo, kad iš tiesų taip įmanoma dirbti.

Aišku, išlindo ir nemažai spręstinų klausimų – tokių, kaip saugus ryšys, saugių programų naudojimas pasitarimams ir konferencijoms organizuoti, elektroninių dokumentų sudarymas ir jų archyvavimas, net ir nuotolinis ugdymo procesas.

Jeigu pasibaigus karantinui nebus užmiršti šie dalykai, o gerai išanalizuoti, aptarti ir sprendžiami, kuriant įvairias saugias platformas bei ieškant kitų išmanių sprendimų, mes tikrai laimėsime iš karantino daug. Mes visi tapsime gerokai išmanesni, galėsime labiau optimizuoti darbo procesus, sumažinti nereikalingų ar ne itin svarbių sprendimų priėmimo kiekį. Tai leis net tik verslui lengviau veikti, bet ir viešajam sektoriui tapti patrauklesniu.

Atradome ir savo gamtą!

Ketvirta pamoka. Įvedus karantiną buvo apribotos mūsų galimybės migruoti po pasaulį. Atsitiko fenomenalus reiškinys. Visi masiškai plūstelėjo į miškus, į takus ieškodami galimybių saugiai ištrūkti iš namų. Per mėnesį laiko visi pavargo būti užsidarę tarp keturių sienų, o dar už lango vis labiau pavasarėjanti gamta...

Ko išmokome? Ogi vertinti Lietuvos gamtos grožį, suprasti, kokiame nuostabiame krašte gyvename, kiek veiklos, kiek neaplankytų vietų čia yra. Pasirodo nereikia keliauti į tolimus kraštus, kad atsipalaiduotume ir pajustume malonumą.

Išlindo ir kita itin svarbi detalė – tai visuomenei tinkamos infrastruktūros gamtoje kiekio ir kokybės klausimas. Padarytų objektų būklė sparčiai prastėja dėl lėšų trūkumo jų tvarkymui.

Viskas, ko reikia išmokti

Ką dar galime išmokti? Manau, kad dabar svarbu suvokti, kaip svarbu investuoti į ligų prevenciją bei visuomenės sveikatinimą. Aktyvus buvimas gamtoje itin teigiamai veikia žmonių sveikatą, judėjimas padeda užkirsti kelią daugeliui ligų – tokių, kaip širdies ir kraujagyslių ligos, nutukimas, diabetas, psichinė sveikata ir kt.

Laikas pasimokyti iš skandinavų, kurie itin didelį dėmesį skiria būtent investavimui į visuomenės sveikatą. Jie jau yra paskaičiavę, kad toks investavimas yra ekonomiškai labai naudingas, nes mažėja išlaidos ligų (pasekmių) gydymui, darbuotojai rečiau būna nedarbingi, reikia mažiau socialinių išmokų, verslai nepatiria nuostolių.

Todėl turime pasirengti investavimo į infrastruktūros gamtoje palaikymą strategiją, numatant ilgalaikį ir stabilų tokio infrastruktūros tvarkymo finansavimą. Visa visuomenė irgi turėtų išmokti vertinti žmonių, prižiūrinčių šiuos objektus, darbą, nelaužyti, negadinti infrastruktūros, o kaip tik ją imtis savanoriškai tvarkyti ar prisidėti prie tvarkymo.

Taigi, žiūrėkime į karantiną, į ligos protrūkį ne tik kaip į kažką baisaus, bet kaip į naujas galimybes sustiprėti, sustiprinti Lietuvos verslus, optimizuoti valdymo ir sprendimų priėmimo procesus. Raskime stiprybės perkrauti savo vertybes, atkurkime pasitikėjimą savo visų valstybe, tapkime socialiai atsakingesniais, išmokime dalintis su tais, kuriems labiau reikia, išmokime gyventi ne tik šia diena, bet ir ateitimi.