Radę žmonės šuniuką praminė Amsiuku, ir tikėdamiesi, kad juo bus tinkamai pasirūpinta, nuvežė į vietinę prieglaudą, tačiau po kelių dienų atvykę jo aplankyti, pradėjo stipriai nerimauti, nes suprato, kad prieglaudoje, kur daug gyvūnų ir nėra vietų viduje (Amsiukas buvo pririštas lauke), jis negaus tiek rūpesčio ir nuoseklaus dėmesio, kokio reikėtų tokios būklės šuneliui.

Negalėdami iš Panevėžio išvykti su skaudančia širdimi ir abejonėmis dėl Amsiuko savijautos, atvežė jį į Vilnių. Amsiukas iš karto buvo pristatytas į veterinarijos kliniką, kur be bendro išsekimo jam buvo nustatytos poodinės erkutės, taip pat prasti dantys, kuriuos reikės taisyti, kai tik šuniukas sustiprės, prasidėjusi glaukoma. Amsiukui galbūt jau apie 10 metų ir girdėti jis nelabai girdi, bet noras gyventi ir džiaugtis gyvenimu – akivaizdus.

Kolkas Amsiukas glaudžiasi ir yra gydomas veterinarijos klinikos stacionare. Jam baisiai nepasisekė, kad šaltą žiemą, būdamas senas ir silpnas, jis atsidūrė gatvėje, ir turbūt tą akimirką jo širdelės skausmas buvo didesnis nei nušalusių pėdučių. Tačiau Naujųjų metų dieną šansą viską pradėti iš naujo galbūt gavo ne tik tas, kuris nusprendė, kad be seno keturkojo jam seksis geriau, bet ir pats Amsiukas, nes jį rado būtent šie žmonės. O dabar labai prašome Jūsų pagalbos, kad šios istorijos baigtis būtų ypatinga, nes tik mes, paprasti žmonės, mokame padaryti didžiausius stebuklus.

Amsiuko tyrimai, gydymas ir laikas praleistas stacionare kainuos tikrai nemažai. Didžiąją dalį lėšų pasirengę apmokėti patys Amsiuko gelbėtojai, kurie jau spėjo išleisti nemažai pinigų tam, kad pagerintų Amsiuko gerbūvį... Todėl būkime vieningi, pasidalinkime atsakomybe visi kartu, nes tai būtų sąžininga, ir ateityje žmonės ne taip bijos gelbėti gyvūnus, žinodami, kad sulauks pagalbos ir neliks tokiose situacijose vieni, juk tokių gyvūnų „pastatymas“ ant kojų kartais kainuoja ir visą mėnesio atlyginimą...

Todėl jei tik galite nors po nedaug prisidėti prie Amsiuko gydymo, paaukoti galite gyvūnų globos organizacijai „Naminukai“ sąskaitą, mokėjimo paskirtyje nurodę „Amsiuk, pasveik“. Taip pat būtų liūdna jei Amsiukui iš stacionaro vis dėlto tektų keliauti į kokią nors prieglaudą (kuri sutiktų priimti senjorą), ir savo paskutinius metelius jis turėtų leisti tokių pat išduotų nelaimėlių draugijoje, be savo žmogaus, be vietos, kuri būtų tik jo ir be dėmesio, kurio nusipelnė.

Jis – geras, draugiškas, ramus, smulkutis ir lengvas, kelių nesiekiantis ir problemų nesukeliantis „lapiukas“, kuris kaip senjoras turi neįtikėtinai gerą savybę greitai prisitaikyti, pamilti ir prisirišti. Viskas, apie ką Amsiukas svajoja, tai apie ramų savo kampelį, kur oriai ir be streso galėtų praleisti savo senatvę, ramiai įsitaisęs šeimininko kojūgalyje. Ir kai kažkada ateis jo paskutinė diena, širdyje jis šypsosis, jo pėdutėms bus šilta ir, svarbiausia, jis nebus vienišas, nes galbūt jau nematys, bet jaus pažįstamų rankų kvapą. O visa kita ir nebus taip svarbu... Todėl jei galite Amsiukui padovanoti geriausią gyvenime dovaną – orią senatvę, skambinkite „Naminukams“ tel. 8 648 30077 (Vilnius)!