Nerišama. Išsiners iš ko nori ir kaip nori - nei antkakliai, nei pakinktai nesulaiko. Tiesa, pakinktus vienu metu labai gražius nešiojo - su atšvaitais, ant jų kortelė buvo su vardu, telefonu - kad būtų žinoma, kas per tokia viena apylinkėse laksto.
Buvo vienu metu Mona įjunkusi laisvėje gyventi. Niekur nuo globos namų nesitraukė - lakstė aplink, kartu visus šunis išvedžiodavo savanorių dienomis greta vaikščiodama, kartu į voljerus darbuotoją lydėdavo šunims maistą dalinant. Po keletos savaičių budrumą prarado ir atėjo pasiglaustyti. Buvo pagauta ir vėl atgal į voljerą uždaryta. Palikt toliau taip lakstyt nebuvo galima dėl jos pačios saugumo - galėjo pro šalį važiuodamas automobilis partrenkti. Tačiau sargauti kalytė ėmėsi - aplodavo pro globos namus pravažiuojančius automobilius.
Iš vienos pusės, ji būtų puiki žmogaus, kuris pats mėgsta laisvę - pasivaikščiojimus pievomis, laukais ir miškais, kompanionė. Ji protinga, žmogų jaučia ir supranta. Iš kitos pusės, ji būtų puiki draugė pagyvenusiam žmogui, nes vedžioti ją - vienas malonumas ir poilsis. Ji labai gražiai vaikšto, visiškai netempia, eina greta prie žmogaus, ramiai, tvarkingai. Jėgos naudoti visiškai nereikia, taigi, gali ir silpnas, ir senas žmogus ją vestis. Dar belieka pridurti, kad ji labai ramaus, santūraus būdo, labai miela ir meili.
Mona turi didžiulį troškimą būti laisva, ji vis prasprūsta, pabėga, nors niekur toli nebėga, lieka prie globos namų, aplink palaksto, į kaimą nubėga, vėl atgal. Pastaruoju metu Mona gyvena akliname voljere, todėl negali laisvės pajusti, gaila šunelės. Ji globos namuose - jau dveji metai. Kai būna voljere, tai dažniausiai lindi būdoje. Gaila, kad taip mylinčios laisvę Monos gyvenimas bėga nelaisvėje. Pamaitinta, mylima, bet vis laukia, kad ateis ir pasiims kažkas namo, kur galės lakstyti po pievas, gaudyti drugelius ir džiaugtis vasaros saulute. Mona vis dar laukia...
Tel.: 8 612 329 62 (Utenos gyvūnų globos namai; yra galimybė atvežti į Vilnių)