aA
Bebaimis kovotojas Antanas Starkus-Montė Blinda Rickus gimė 1919 m. spalio 29 d. Zubiškiuose. Jo tėvas Julius Starkus valdė 14 ha žemės. Be Antano šeimoje dar buvo 3 metais jaunesnis brolis Feliksas.
Asociatyvioji nuotr.
Asociatyvioji nuotr.
© Shutterstock

Baigęs Adomynės pradžios mokyklą Antanas dirbo tėvų ūkyje. Prasidėjus pirmajai sovietų okupacijai, broliai Starkai, kartu su kitais apylinkių jaunais vyrais, suorganizavo partizanų būrį. Prasidėjus karui jie atkūrė Lietuvos valdžią visame Šimonių valsčiuje. Pagrindinis pasipriešinimo okupantams vadas buvo Antanas Starkus-Montė Blinda.

Siekdamas įgyti daugiau karinės patirties, 1941 m. rudenį jis išėjo savanoriu į Vermachto dalinius. Deja, informacijos apie jo dalyvavimą mūšiuose nepavyko rasti. 1944 m. pavasarį, kuomet frontas jau artėjo prie Lietuvos, Antanas pasitraukė iš vokiečių kariuomenės ir grįžo į namus. Čia jis suorganizavo Šimonių valsčiaus Tėvynės apsaugos būrį. Būrio vyrai atlaikė raudonųjų partizanų iš Šimonių girios puolimą.

Ypatinga mokykla

Frontui priartėjus prie gimtinės, Antanas pasitraukė į Žemaitiją, kuri dar ilgokai buvo rusų neužimta. Telšių apskrityje, Platelių miške, jis kartu su kitais vyrais, kurie nepabėgo į Vakarus, įstojo į Kazio Veverskio suorganizuotos Lietuvos laisvės Armijos (LLA) „Vanagų“ dalinius. Netrukus kartu su kitais savanoriais jis išvyko į Abvero žvalgybos mokyklą Rytų Prūsijoje. Čia būsimasis Algimanto apygardos laisvės kovotojų vadas mokėsi partizaninės kovos taktikos.

Mokykloje buvo privalomos 8 disciplinos: šuoliai su parašiutu, topografija ir orientavimasis, žvalgybos duomenų rinkimo ir stebėjimo metodai, sabotažo metodai ir darbas su sprogstamosiomis medžiagomis, šaudymas iš visų rūšių pėstininkų ginklų, maskavimasis, pabėgimas nuo persekiojimo ir kovinė savigyna. Kitų dalykų – šifravimo, naudojimosi radijo aparatūra bei automobilio vairavimo – buvo mokoma pagal reikalą.

1945 m. sausio 21 d. kursantus susodino į lėktuvą Ju-88. Nusileisti jie tikėjosi kurioje nors saugioje Šimonių girios laukymėje. Tačiau lėktuvo pilotas nuklydo. Jie buvo nuskraidinti šiauriau nuo Kupiškio ir nusileido Vabalninko valsčiuje. Surinkę parašiutus ir amuniciją iš vietinių ūkininkų gavo porą pastočių, o tada pasuko Šimonių girios link.

Girios pasiekti nepavyko, nes susidūrė su rusų daliniu. Nors susišaudymo metu persekiotojų jiems pavyko atsikratyti, tačiau prarado naudingą krovinį. Sužeistas vadas Antanas Gogelis-Jonas pateko į okupantų nagus. Kankinamas jis viską papasakojo: ir apie savo draugus, ir Abvero mokyklą, apie visus ryšius ir planus. Likę be vado kovotojai išsiskirstė.

A. Starkus-Rickus sėkmingai pasiekė tėviškę. Grįžęs į namus jis suorganizavo partizanų būrį, kuriam vadovavo iki 1946 m. pavasario. Vėliau jo būrys įsijungė į šarūno rinktinę, kur A. Starkus buvo paskirtas Algirdo kuopos vadu. Kuopos būriai veikė Viešintų, Šimonių, Kupiškio ir Skapiškio valsčiuose. 1947 m. sausio mėn. jau buvo suformuoti 8 būriai, kuriose kovojo 93 vyrai.

Dirbantiems – nuoširdus ačiū

1947 m. įsikūrus Algimanto apygardai, A. Starkus-Blinda buvo paskirtas apygardos vado Antano Slučkos-Šarūno pavaduotoju, o nuo birželio 30 d. tapo Šarūno rinktinės vadu. Po metų suformavus naują Algimanto apygardos štabą, jis buvo paskirtas štabo viršininku. Dar vėliau, A. Slučkai-Šarūnui tapus Šiaurės Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) partizanų srities vadu, A. Starkus, pasikeitęs slapyvardį ir tapęs Monte, buvo paskirtas Algimanto apygardos vadu. Jis organizavo laisvės kovą šiaurinėje dabartinio Anykščių rajono dalyje.

A. Starkus garsėjo kaip puikus vadas ir bebaimis karys. Daugeliu atvejų tik jo sumanaus vadovavimo, geros orientacijos bei taiklaus šaudymo dėka partizanai sugebėdavo prasiveržti iš rusų kariuomenės dalinių apsupties. Jis organizavo itin aktyvų pasipriešinimą okupantams, nuolat rengdavo pasalas ir įvairias akcijas.

A. Starkus itin rūpinosi, kad kovotojai negirtuokliautų ir neplėšikautų. Apie tai liudija ištrauka iš 4-to dokumento: „Partizanai, kurie daro nusikaltimus, žeminančius mūsų organizacijos garbę, užsiima vagystėmis ar plėšikavimais, bus baudžiami Partizanų karo Lauko teismo. Tokių partizanų, manau, kad nėra, o jei yra, įsakau pranešti man. Už didesnius nusikaltimus bausiu dabar, o už mažesnius bus keliamos bylos vėliau, sulaukus laisvės.

Rimtus, pasižymėjusius drąsa kautynėse partizanus, sugebančius rimtai dirbti partizaninį darbą, kelsiu į laipsnius ir garbės ženklais atžymėsiu, o didžiausią atpildą gausime tik tada, kada galutinai iškovosime Lietuvai Nepriklausomybę – laisvę. Kuriantis naujai demokratinei Nepriklausomai Lietuvai, daugeliui iš mūsų teks užimti įvairūs valstybės teritorijai ir vidaus saugumui išlaikyti postai, o šiam atsakingam darbui darbuotojų reikės...

Tad ruoškimės šiam garbingam ir atsakingam tautos ir valstybės gyvavimo darbui! Visiems partizanų darbą dirbantiems asmenims – Broliams partizanams ir Sesėms, ir ryšininkams už ištvermingą kovą su bolševikiniu priešu tariu nuoširdų partizanišką lietuvišką AČIŪ! 1948 11 01 Vaduva, Montė.“

Komjaunuolių vakarėlis baigėsi mirtimi

Tapęs Algimanto apygardos vadu, A. Starkus-Montė įsirengė įspūdingo dydžio bunkerį. 41 metro ilgio koridorius jungė keletą atskirų patalpų. Viena jų, 20 kv. m. ploto patalpa, buvo skirta gyventi kovotojams. Vado patalpa buvo 12 kv. m. ploto.

Šimonyse, kur dauguma gyventojų rėmė ir palaikė laisvės kovotojus, atsirado keletas okupantų pakalikų, kurie į savo tarpą pritraukė ir daugiau lengvatikių. Jie įkūrė komjaunimo kuopelę ir ėmė rengti politizuotus vakarėlius.

Po didžiųjų trėmimų į Sibirą, partizanai apylinkėje paskelbė gedulą. Nepaisant to, 1949 m. gegužės 1-osios išvakarėse komjaunuoliai sumanė pašvęsti okupantams brangią dieną ir susirinko į kultūros namų salę. Partizanai atsiuntė perspėjimą – vakarėlio nerengti, į vakarėlį neiti. Nereikia bolševikams brangios šventės švęsti ir linksmintis, kai Tėvynėje tvyro tamsi okupacinė naktis ir gedulas.

Daugelis to perspėjimo nepaklausė. Prisirinko pilna salė. Nepaklausę perspėjimo susilaukė netikėtumo. Prie pastato prisiartino grupelė vyrų. Kažkuris iš jų ketverto atlenkė lango rėmus laikiusius vinis ir įmetė į vidų sprogmenį. Nugriaudėjo sprogimas. Greit pasklido žinia apie aukas – 16 žuvusių ir 13 sužeisti. Pelnyta bausmė? „Terorizmas, terorizmas!“ – dabar daug kas šauktų. Tačiau toks buvo partizanų vadovybės sprendimas.

Taip tada reikėjo, nes kova su okupantais ir jų pakalikais buvo negailestinga. Priemonių nesirinko nei viena, nei kita pusė. Žiaurumas buvo abipusis. Tačiau kraštotyrininkas Romas Kaunietis teigia, kad šis aktas labai nepanašus į partizanų naudotus metodus. Gal tai pačių okupantų provokacija?

A. Starkaus vadovaujami laisvės kovotojai ypatingą dėmesį skyrė propagandai ir žmonių švietimui. Apygardoje buvo platinami atsišaukimai, kuriuose gyventojai buvo raginami nebalsuoti per okupantų rengiamus „rinkimus,“ nestoti į kolūkius. Tačiau vėliau taktika šiuo klausimu buvo pakeista: kovotojų vadai rekomendavo, kad kolūkių pirmininkais ar kitais atsakingais vadovais taptų partizanams lojalūs asmenys.

Asmeniškais pareiškimais buvo įspėjami sovietinės valdžios pagalbininkai, aktyvūs kolaborantai ir šnipai. Jeigu jie ir po to nenutraukdavo savo pragaištingos veiklos, kovotojai imdavosi priemonių.

Tačiau pagrindinis prioritetas buvo teikiamas ginkluotai kovai. Albinas Kubiliu-Rūgštymas, Drąsučio būrio vadas (1923-1992) aprašė kautynes prie Serbentavos kaimo: „1949 m. rugpjūtį su rinktinės vadu Monte Antanu Starkumi nuvykome aplankyti traupiečių. Mus lydėjo keletas vyrų ir kuopos vadas Kostantas.

Vieną dieną pabuvę svečiuose, naktį nuėjome pas ūkininką į pirtį nusiprausti... Rytą, kol visi dar miegojo, staiga sargybinis ėmė visus kelti. Nieko nelaukę, pradėjome ruoštis kautynėms. Palapines guldėm ant žemės, nes geriau paslėpti nebuvo laiko. Pasigirdo šakų traškėjimas ir rusiška komanda: „Vperiod! Na pravo! Na levo!“

O mes, broliai, gulime kaip prislėgti prie žemės. Rusai ėjo taip arti, kad girdėjome jų balsus. Tada mes atsakėme tokia stipria ugnimi, kad jie iškart nutilo... Mes pradėjome trauktis, pasiskirstę į mažas grupeles, nes krūmuose sunku palaikyti ryšį. Su vadu likome septyniese. Krito vienas mūsiškis – Švedrys. Pasitraukę paėjome kokį šimtą metrų ir vėl taip susikabinom, kad jau šaudėmės iš pistoletų, o Montė su kulkosvaidžiu „Brno“ švaistėsi...

Mus taip priplojo, kad žolėje gulim ir galvų negalim pakelti. Vienas partizanas pasiūlė nusiauti ir dar arčiau priartėti prie rusų. O kitas sako: „Duokit peilį, reikia supjaustyti batus, kad basakojai burliokai nesidžiaugtų juos radę.“

Štai tokia neapykanta buvo priešui! Nors mirtis čia pat, o atėjūnams net batų gaila. Nusiavėm ir vėl pirmyn. Ir vėl ugnis... Bet mums jau niekas nebesipriešino. Pasirodo, buvome taip priploti prie žemės, kad nematėme, jog mes ties pačia linija. Mūsų tikslas buvo prieiti kuo arčiau užtvaros ir granatomis prasiskinti kelią, bet priekyje rusų jau nebebuvo ir mes laimingai praėjome.

Paėjus kokį kilometrą – vėl puskilometrinė aikštė. Tokiose vietose rusai dažniausiai užtverdavo pasitraukimą. Ką daryti? Nė vienas nenori eiti mirčiai į nagus. Vadas pasiūlė traukti burtus iš šešių degtukų. Trumpiausią ištraukė Bėda – Jonas Kadžionis. Jis ilgąjį ginklą paliko, pasiėmė tik pistoletą ir granatą. Bėdą paleidom per lauką, o patys pasiruošėm jį ginti, jeigu rusai sulaikytų. Pasirodo, užtvaros nebuvo. Kai Bėda perėjo, tada ir mes perbėgome. Laimingai perbėgę aikštę visi septyni sveikinome vienas kitą, tarsi šimtą metų nesimatę.

Truputį paėję raistu, pamatėme trobesius. Aš nuėjau vandens, iš gryčios išėjusi moteris pasakė, kad dar septyni mūsiškiai praėjo. Vadinasi, dar septyni liko gyvi. Pasitraukėme link Dabužių, aš iškviečiau ryšininkę, paprašiau atnešti valgyti. Kai ji atnešė, valgyti negalėjome, nors buvome visą dieną nevalgę. Tada paprašiau atnešti butelį krūminės. Išgėrėme po stikliuką ir užvalgėm. Šiuo metu (2010 m.) iš tų kautynių dalyvių gyvi esame likę trys: Albinas Kubilius-Rūgštymas, Jonas Kadžionis-Bėda ir Anicetas Samanonis-Sigitas.“

Tragiška partizanų žūtis

1949 m. spalio 17 d. surengę pasalą partizanai nušovė Šimonių valsčiaus milicijos skyriaus viršininką leitenantą Janiną ir du milicininkus. Per šią operaciją apygardos vadas A. Starkus-Montė buvo sužeistas. Jis ir štabo viršininkas Albinas Pajarskas-Bebras 1949 m. lapkričio 7-8 d. planavo susprogdinti Svėdasų miestelio pašto pastate gyvenusių valsčiaus partijos komiteto instruktoriaus, sekretoriaus ir vietos saugumo pareigūnų butus. Tam tikslui Montė buvo paruošęs 4 minas. Deja, netikėta tragiška jo žūtis šiuos planus paliko neįgyvendintus.

A. Starkus-Montė žuvo 1949 m. lapkričio 1 d. MGB kariuomenės apsuptame apygardos štabo bunkeryje, Šimonių girioje, prie Priegodo ežero. MGB-istai suimtą Balį Žukauską-Princą kankindami privertė išduoti A. Starkaus-Montės bunkerį. Panaudodami Žukauską kaip vedlį, MGB 298-to šaulių pulko 3-čio bataliono kareivių pajėgas organizavo karinę čekistinę operaciją.

Jos metu, po ilgų, atkaklių kautynių, trukusių nuo 10 iki 13 val., susisprogdino 7 Algimanto apygardos laisvės kovotojai, sužeistas apygardos vadas A. Starkus-Montė – vienas jų. Žuvusiuosius jų artimieji slapta palaidojo Adomynės miestelio kapinėse. Jų atminimui įamžinti čia 1998 m. lapkričio 1 d. buvo atidengtas paminklinis akmuo. 1999 m. A. Starkui buvo pripažintas kario savanorio statusas ir suteiktas pulkininko laipsnis.

Nors A. Slučka ir A. Starkus jau buvo žuvę, tačiau MGB-istai ir toliau tęsė provokacijas. 1952 m. vasarą MGB smogikai, pasitelkę išdavikais tapusius kovos draugus, apgaulės būdu suėmė Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities vadą J. Kimštą-Žalgirį ir žiauriai kankindami jį taip pat privertė dirbti okupantų naudai.

Štai 1952 m. spalio 15 d. Kimšto vardu jie rašė: „Įvyko Rytų Lietuvos srities Sekcijos pasitarimas. Numatyta atsisakyti sekcijos vadovo statuso, propaguoti, kad LLKS vadovautų tiktai aktyvią kovą propaguojantys ir ir joje dalyvaujantys asmenys. Pripažinti Rytų Lietuvos sr. vadovu ir organizatoriumi Aukštaitį-Kimštą Joną, kovose žuvusiems Šarūnui-Slučkai Antanui suteikti partizanų majoro laipsnį, Miškiniui-Vincui Kauliniui ir Montei-Antanui Starkui suteikti-partizanų kapitono laipsnį ir visiems trims-Garbės didvyrio vardus.“

A. Starkaus brolis Feliksas vadovavo 1941 m. Birželio sukilimui Šimonyse. Vėliau jis tapo Algimanto apygardos partizanu. Žuvo 1947 m spalio 29 d. okupantų persekiojama Starkaus motina savo namuose negyveno. Ištuštėjusį šeimos namą Antanas užminavo. Sovietiniai aktyvistai, norėję patekti į jo vidų, buvo sužeisti. Vėliau namą kažkas sudegino. A. Starkus buvo vedęs ir turėjo sūnų Antaną. Deja, nei apie sūnaus, nei apie žmonos likimą duomenų nepavyko rasti. Gal jie perskaitys šitą straipsnį ir atsilieps?

Turite daugiau informacijos šia tema?
O gal norite pareikšti savo nuomonę?
Pasidalinkite ja su DELFI skaitytojais
www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(40 žmonių įvertino)
4.3750
Joana Balčiuvienė | D+

Nematoma Lietuvos šeimų pusė: atsibusdavau sekso metu, o jis sakydavo „pakentėk, aš tuoj“ (79)

Tai, ką mes įsivaizduojame kaip normalius šeimos santykius, nebūtinai sutampa su partnerio...

Vaikišką svajonę vesti patikusią mergaitę vyras įgyvendino kone magišku būdu (9)

Nesuklysiu pasakęs, kad kiekvienas žmogus turi svajonę – ir ne vieną. Aišku, ne visiems lemta...

Tragiškai žuvęs Lietuvos partizanas lankė net šnipų mokyklą: joje buvo mokoma 8 dalykų (119)

Bebaimis kovotojas Antanas Starkus-Montė Blinda Rickus gimė 1919 m. spalio 29 d. Zubiškiuose. Jo...

Joana Balčiuvienė | D+

Ištekėjusi už mamyčiuko dabar vyro nebemato: moteris prašo pagalbos (4)

„Jei taip dažnai važiuoji pas mamą, tai gal su ja ir gyvenk“, – frazė, išsprūstanti...

Kovo 8-osios proga keliautojas Kęstutis Grubliauskas pasveikino moteris eilėmis (8)

Taip jau kartais likimas lemia, kad įvairias šventes sutinkame toli nuo namų. Kartais neturime...

Top naujienos

Siūloma tęsti karantiną iki gegužės pabaigos: svarstoma galimybių paso idėja (16)

Vyriausybė siūlo pratęsti karantiną iki gegužės pabaigos, svarstoma galimybių paso idėja.

Lazdijuose šokas: susirgo jau koronavirusu persirgę ir pilną vakcinacijos kursą praėję medikai (229)

Lazdijų bendruomenei – lengvas šokas: profilaktinio testavimo metu teigiami koronaviruso...

Dvigubinama parama verslui – subsidiją jau gavusias įmones pasieks papildoma išmoka (6)

Verslas iš pirmojo subsidijų paketo gaus dvigubai didesnes išmokas – tokiam Ekonomikos ir...

Klaipėda perka savo atskirą sistemą vakcinacijos registrui: tokių eilių būti neturi, ruošiamės skiepyti mases nuolat pildoma

Vyriausybės siekis masinį vakcinavimą pradėti nuo birželio 1-os dienos sujudino uostamiestį –...

Žiniasklaida: ES neatnaujins sutarčių su dviem vakcinų gamintojomis (89)

Europos Komisija (EK) nusprendė kitiems metams nebeatnaujinti sutarčių dėl COVID-19 vakcinų...

Kremlius sureagavo į Bideno pasiūlymą Baltieji rūmai: Putinas perspėtas dėl Ukrainos (207)

Kremlius trečiadienį pareiškė apsvarstysiąs JAV prezidento Joe Bideno pasiūlymą surengti...

Seime vežėjų atlyginimams siūlo apynasrį be išlygų – mokėti tik pavedimu dalis verslo idėją palaiko (171)

Vežėjams Seimas ruošia prievolę mokėti atlyginimus tik pavedimais į bankų ar kitų mokėjimo...

Eugenijaus Ostapenko mama prabilo apie paskutines jo gyvenimo akimirkas: viskas įvyko staiga, laukia skrodimas (94)

Trečiadienį Lietuvą apskriejo liūdna žinia – netikėtai mirė estrados atlikėjas, dainų...

Kaip gyvena „nukryžiuoto berniuko“ autorė: Kremlius ja pasinaudojo, paliko skurde ir savigraužoje (348)

Berniuką nukryžiavo, pati savo akimis mačiau. Tokią kraupią istoriją apie tariamus ukrainiečių...