aA
Per ilgą žmonijos istoriją žmonės keliavo, migravo, kariavo, maišėsi skirtingų tautų kraujas, genai ir nedaugelis gali pasigirti žinąs, kas buvo jo protėviai prieš 500 ar 1000 metų. Gal valdovai, karvedžiai, tarnai, vergai ar paprasti kareiviai, padėję galvas gausiose įvairių epochų kautynėse.
Siaurame koridoriuje, vedančiame į kabinetą, kabėjo lentelė
Siaurame koridoriuje, vedančiame į kabinetą, kabėjo lentelė
© Asmeninins albumas

Nežinau, kas buvo mano protėviai, bet paveldėjau pavardę, pažyminčią vieną iš dažnų senovės vyrų būdo bruožų, tvirtą ir griežtą charakterį. Bet tuo pačiu stengimąsi ieškoti kompromisų ir atleisti – dažnai sau ne į naudą.

Teko keletą metų paragauti nedidelio vadovo duonos. Paprastai pasakius, iškeičiau vairą į kompiuterį ir viską, kas susiję su transporto kasdienybe. Iš karto noriu pasakyti vairuotojams, dažnai nepagarbiai atsiliepiančiais apie žmones sėdinčius biuruose, kad ta duona daug kartesnė ir dažnai nesotesnė nei tų, kurie sėdi prie vairo.

Viskas gal būtų ir ne taip sunku, bet kai tenka pradėti dirbti tą darbą ne savo šalyje, o Anglijoje, aišku, atsiranda naujų iššūkių. Pradžioje jaučiausi kaip pakliuvęs į mėnulį, bet nepasimečiau. Anglai juokėsi ir aš juokiausi, jie keikėsi – ir aš, vienu žodžiu, visiems „žiūrėjau į burną“, ką pasakys, ką leptelės. Laimei, pasisekė su tiesioginiais vadovais, kurie turėjo didesnės patirties tuose reikaluose. Daug padėjo, patarė, mokė, palaikė sunkiais momentais, nebarė, nekėlė isterijų dėl pasitaikančių klaidų ar pripjautų grybų. Visiems pradžia sunki, bet kai yra noras ir užsidegimas, galima daug ką pasiekti.

Ištikimiausi caro palydovai: juokdarys, sargybinis ir darbinis jautis
Ištikimiausi caro palydovai: juokdarys, sargybinis ir darbinis jautis
© Asmeninins albumas

Visi daug dirbo, stiprėjom, plėtėmės ir per trumpą laiką tapome gan rimta firma Anglijos rinkoje. Atėjo laikas, kai jau ir manęs klausdavo ką kaip daryti. Gal kartais buvau per griežtas, per reiklus, tai netrukus kolektyvas praminė caru. Caras tai caras. Nesupykau ir neįsižeidžiau.

2003-2005 metais, dirbdamas Danijos kompanijoje, turėjau papildomą darbą. Buvau lietuvių vairuotojų koordinatoriumi, tada vyrai taip pat vadino caru. Nežinau, ar tai sutapimas, o gal tikrai koks mano protėvis įmaišė kilnaus kraujo ir paliko keletą atitinkamų genų. Beje, vienas darbuotojas privirė labai negeros košės, paveikusios mane asmeniškai. Kai viskas išaiškėjo, biure verkdamas puolė ant kelių, pačiupo ranką ir ėmė ją bučiuoti. Nemeluoju! Tai įvyko taip staigiai ir netikėtai, kad nespėjau rankos patraukti, o po to ir nebetraukiau. Nepatiko, tas „laižymas“, nes jame nebuvo nuoširdaus atsiprašymo, atgailavimo , o paprasta baimė netekti darbo. Tikrų carų laikais tokį būtų ant baslio pasodinę, šiais laikais – nurijau tą piliulę ir atleidau, nes buvo neblogas darbuotojas.

Kur žmogus begyventų, kur bedirbtų, visada turės vienokių ar kitokių kaimynų. Tie, kas gyvena ir dirba Anglijoje, puikiai žino, kaip tikri anglai nenoriai įsileidžia į savo aplinką užsieniečius, o mūsų namas-biuras buvo tikrų anglų kvartale. Viena iš pagrindinių mano užduočių buvo gerų santykių ir kontaktų palaikymas su kaimynais.

Po truputį tą užduotį sėkmingai įvykdžiau ir beliko išsiaiškinti vieną nedidelį name esantį dalyką, kuris mane truputį erzindavo. Tai, mano supratimu, ne vietoje kabantis paveikslas. Tiksliau, ne paveikslas, o gražiai įrėminta okulisto lentelė. Panašios kabo akių gydytojų kabinetuose. Pagalvojau, kad name kažkada gyveno okulistas, bet kodėl akių tikrinimo lenta kabo siaurame koridoriuje?

Kartais ją nusikabindavau ir pasistatęs virtuvėje pasitikrindavau regėjimą. Net nepajutau, kaip po ilgesnio laiko į raides žiūrėjau vis labiau lenkdamasis į priekį. Gal buvau labai nuvargęs, gal man pasirodė, bet lenta aiškiai rėžė: „Tu ne nosį kišk prie manęs, o akinius ant jos užsidėk.“ Supykau už skaudžią tiesą. 55 metus žiūrėjau į pasaulį be akinių, o padirbėjus prie popierių ir kompiuterio, kažkoks neva tai meno kūrinys pasiūlė užsikabinti akinius. Pakabinau lentą atgal ir kas kartą eidamas pro šalį piktai leptelėdavau: „Nesulauksi.“

Ir mini Big Bene nieko neradau
Ir mini Big Bene nieko neradau
© Asmeninins albumas

Vieną vakarą, užėjus kaimynei, rodydamas į kabančią lentelę paklausiau: „Kodėl ta lenta čia kabo ir kam ji čia reikalinga?“

„Tas namas anksčiau priklausė akių gydytojui. Jis buvo labai protingas, turtingas, paslaptingas, bet numirė. Giminaičiai pardavė namą, pasidalino turtus, bet tą paveikslą paliko. Velionio valia buvo, kad jis visada kabėtų prie biuro, nes jame yra užšifruota žinia, skirta kiekvienam čia naujai atėjusiam“, – paaiškino.

„Kokia žinia?“ – susidomėjau.

„Nežinau. Giminaičiai sakė, kad tas, kas įmins, bus truputį turtingesnis, jam bus lengviau gyventi ir dirbti“, – atsakė kaimynė ir išėjo.

Gerą valandą žiūrėjau į raidžių kratinį, kiekvieną garsiai perskaičiau anglišku tarimu, bet nieko ypatingo nepastebėjau. Kaimynės paaiškinimą priėmiau kaip specifinį anglišką humorą, bet nuo to priešiškumas okulisto lentelei nesumažėjo.

Apie mano susidomėjimą okulisto paslaptimi, sužinojo namo šeimininkas. Kaip vėliau išsiaiškinau, mano kaimynė buvo pagrindinis jo informatorius. Užėjęs namo šeimininkas stabtelėjo prie lentelės. Aš atsistojau šalia ir tylėdami žiūrėjome į raides.

„Ką matai?“ – paklausė.
Išvardijau visas raides.
„Šaunuolis, bet tos raidės slepia paslaptį, – tarė ir pakėlęs pirštą į viršų tęsė, – susikaupk ir atidžiai pažiūrėk. Jei įminsi, būsi turtingesnis.“

Šeimininkas nuleido pirštą ir nuėjo. Tuoj kibau į okulisto paslaptį. Atsinešiau plaktuką, nukabinau lentelę ir pastuksenau visą sieną. Jokių tuštumų neaptikau. Įlindau į kampe stovinčio mini Big Beno vidurius – nieko. Pasiėmęs padidinamą stiklą atidžiai apžiūrėjau rėmelį, net atsargiai žiebtuvėliu pakaitinau antrą pusę paveikslo. Maža ką, gal kas pienu užrašyta. Vėl nieko. Mano „angliška kaimynė“ kalbėjo apie okulisto turtus, tai atsargiai atlupau kilimą ir tuo metu įėjo šeimininkas.

„Ką darai?“ – nustebo tas.
„Užkrito pinigai, kuriais planavau apmokėti mūsų šiandieninę vakarienę“, – atsakiau.
Anglui patiko mano pasiaiškinimas ir mano sąskaita labai linksmai praleidome vakarėlį.

Grįžus gerokai po vidurnakčio jis pastatė mane prie okulisto lentelės, iš raidžių sudėliojo žodžius ir tapo viskas aišku. Žinote, buvau sužavėtas, priblokštas ir, aišku, nusivylęs, kad nesugebėjau perskaityti pats. Sužinojęs angliško okulisto siunčiamą žinutę ne angliškam carui tikrai pasijutau truputį turtingesnis. Daug ką pamačiau kitomis spalvomis ir daug ką supratau. Ypač kitaip pradėjau vertinti tokį skambų pasakymą kaip „skubėkime daryti žmonėms gera“. Tai labai ginčytinas dalykas šiais laikais ir ypač darbinėje plotmėje. Teko įsitikinti, kuo daugiau stengiesi, rodai iniciatyvą, darai gerą kolegoms, tuo daugiau įsigyji tylių priešų, kurie, progai pasitaikius, suleis nagus į nugarą, nes žmogus, gavęs kažkokią paslaugą, jaučiasi skolingas, o skolingais niekas nemėgsta būti.

Manau, žiūrėdami į tą paprastą raidžių kratinį sugebėsite perskaityti vertingą angliško okulisto patarimą. Pabandykite be gūglo ir be draugų, kurie žino atsakymą, pagalbos – savarankiškai.

Angliška okulisto žinia
Angliška okulisto žinia
© Asmeninins albumas
Turite daugiau informacijos šia tema?
O gal norite pareikšti savo nuomonę?
Pasidalinkite ja su DELFI skaitytojais
www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(32 žmonės įvertino)
3.2188

Juozas Lukša – laisvės kovotojas, kuris turėjo dvi mylimąsias (58)

Šiais metais rugpjūčio 10 dieną sukako 100 metų nuo Juozo Lukšos gimimo, o rugsėjo 4 d. – 70...

Pristatė idėją rinkimams: pirmiausia, nereikia to Seimo! (85)

Mes stebimės ir piktinamės, kai įvairaus lygio rinkimuose bei referendumuose dalyvauja mažai...

Mano nuodėmė Palangai: jei galėčiau, šiandien pat ją ištaisyčiau (46)

Kažkur mačiau gražų piešinuką ir labai teisingą mintį – „Tie, kas gyvena prie jūros, yra...

Paskaičiavo, kiek tiksliai ir kokiomis sąlygomis uždirba tolimųjų reisų vairuotojai: tinka skanduotė „kas nešokinės...“ (89)

Visi puikiai pamenate uždegantį Petriuko šokį pagal skambią skanduotę „Kas nešokinės, kas...

Mokytojas rėžė: „vienetukininkus“ iš mokyklų reikia išmesti – įrodykit, kad klystu (131)

Išmesti negalima pasigailėti. Kur dėti kablelį? Daugelis mokytojų kablelį dėtų po žodžiu...

Top naujienos

Svarsto priemones išlaikyti amerikiečių tankus Lietuvoje: neabejoja – kils triukšmas, bet kito kelio nėra (194)

Daugiau amerikiečių nepertraukiamo buvimo. To siekia Lietuva, kurioje nuo 2019 m. kaip viena...

Po naujausių JK COVID-19 duomenų – skubus raginimas iš Amerikos (53)

Buvęs JAV Maisto ir vaistų administracijos (FDA) komisaras Scottas Gottliebas, padaugėjus COVID-19...

Epidemiologinis žemėlapis tampa vis juodesnis: į prasčiausią zoną nepatenka tik 2 šalies savivaldybės (325)

Lietuvos epidemiologinis žemėlapis tampa vis juodesnis. Pirmadienį Statistikos departamento...

Gydytoja įspėjo apie augantį pavojų ir turi žinią dėl kaukių: suklusti ypač turėtų didmiesčių gyventojai (68)

Ar kada esate pastebėję, kad grįžus iš miesto centro ar vietų, kuriose itin daug automobilių,...

Atsisakyta planų statyti naują kariuomenės poligoną: plės esamą Rūdninkuose (20)

Pirmadienį prezidentūroje rinkosi Valstybės gynimo taryba (VGT). Posėdyje be kitų klausimų buvo...

SAM: Dulkio sulaukiamų grasinimų nekomentuosime dėl policijos ir prokuratūros tyrimų (33)

Sveikatos apsaugos ministerija ( SAM ) pirmadienį informavo, kad daugiau komentarų apie sveikatos...

Kelionių paklausa kyla tarsi feniksas iš pelenų: kitais metais viršysime priešpandeminį lygį (13)

Tik prieš pusę metų į Baltijos rinką įžengęs turizmo operatorius „ Coral Travel “...

Liutauras Elkimavičius | D+

Rusijos šou verslo turtingiausiųjų TOP 10: kodėl oficialiame sąraše nėra Pugačiovos?

Jie visuomet važinėja brangiausiais automobiliais ir „Instagrame“ postina nuotraukas iš...

Arūnas Dulkys: nelieskite mano šeimos

Sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys teigia vis dar sulaukiantis grasinimų, o jo vaikai...

Žibėnas – apie pasirengimą „mirti aikštėje“, metus nematytą areną ir taktinę pagalbą Buvai (5)

Prabėgo ištisi metai nuo dienos, kai Vilniaus „Rytas“ paskutinį kartą žaidė rungtynes...