Neliesiu Vokietijos Federalinio banko (Deutsche Bundesbank), kuris atlieka beveik tas pačias funkcijas, kaip ir Lietuvos bankas, ir Frankfurte įsikūrusio Centrinio Europos banko. Tie, taip vadinami, bankai pagrinde atlieka administracinį ir reguliuojantį vaidmenį, neturi bendro su aktyviu rinkoje veikiančiu banku. Ten dirbantys žmonės, pagal Frankfurto tikrų bankų darbuotojus, yra labai gerai apmokami kokios nors savivaldybės kontoros tarnautojai, jokie bankininkai. Aišku, centrinių bankų darbuotojai su tuo nesutinka, bet...
Vokietija turi tikrą valstybinį banką, kuris priklauso Federalinei valstybei, ir kasmet jo priežiūros vadovą keičia finansų ir ekonomikos ministerijų atstovas. Bankas vadinasi Rekonstrukcijos kredito institucija (Kreditanstalt fuer Wiederaufbau, KfW). Banko įstatinis kapitalas buvo pinigai už parduotas prekes iš pokario Vokietijai teikto taip vadinamo Maršalo plano. Tai įvyko 1948 metais. Banko uždaviniai kito. Dabar jis yra pagrindinis valdžios bankinių veiksmų įrankis inovacijoms. Teikiamos dotacijos ir paskolos energetikos kaitai, duodama bankinė garantija prekybai su užsieniu. Superkamos akcijos firmų ir bankų, kuriems gresia likvidacija, ir dėl to nukenčia Vokietijos ekonomika ir ten dirbantys žmonės.
Kai tos firmos KfW dėka atsigauna, akcijos dažniausiai pelningai parduodamos. Didelį vaidmenį ir iššūkius bankas turėjo ir turi susijungus Vokietijai. Numatytiems banko reikalams vykdyti skolinasi pinigus pačiomis geriausiomis sąlygomis, nes turi valstybės garantiją. Išsamioje KfW interneto svetainėje yra labai platus veiklos sričių aprašymas ir pateiktos banko nesėkmės, kurias patiria tikri bankai. Klientai tame banke neturi atsiskaitymo sąskaitų, visa tai vyksta per pinigų gavėjų, taip vadinamus, „namų“ bankus.
Šešiolika Vokietijos federalinių žemių turi savo žemių bankus. Ten, kaip ir pas KfW, atliekami bankiniai žemių uždaviniai, subsidijos, teikiami pigesni kreditai vartotojams ir verslui. Turint tokius veikiančius valstybinius bankus, nereikia samdyti kitų bankų, kurių paslaugos kainuoja.
Istoriškai Vokietijoj taip susiklostė, kad vartotojai, firmos, organizacijos savo bankinę veiklą vykdo bankuose, kurie turi tris skirtingus „savininkus“. Vieniems akcininkams pelnas yra prioritetas, kitiems – savivalstybės bei banko narių pajininkų užsibrėžti tikslai.
Akcijų bendrovės, kaip, pvz., Deutsche Bank, Commerzbank, tradiciškai savo klientus turi versle. Bankų paslaugų apimtis yra visakeriopa. Per juos galima atlikti beveik visas bankines operacijas, kurių pageidauja firmos, institucijos ir privatūs klientai. Jų paslaugų kainos yra didesnės negu visuomeniniuose ar kooperatiniuose bankuose.
Daugiausia klientų turi taupomosios kasos (Sparkassen). Pagal statutą jos yra miestų ir apskričių viešosios įstaigos. Savo sąskaitas ten turi daugiausia dirbantieji, vietinis verslas, miestai ir apskritys bei visuomeninės organizacijos. Kaip statistika rodo, daugiausia būsto paskolų (Hipoteku) turi taupomose kasose pasiėmę privačių namų ir butų savininkai. Miesto ar apskričių, kadangi jie yra tų bankų savininkai, bankiniai atsiskaitymai savaime vyksta ten. Didesnės apimties projektams įgyvendinti yra tų taupkasių žemių suvienyti bankai. Ši bankų „šeima“ turi ir dukterinių bankų, kaip, pvz., statybų taupkases (Bausparkasse) ar draudimo įstaigas ir daugelį kitų.
Sparkasių pelnas lieka mieste ar apskrityje, ir naudojamas kultūrai, sportui, saviveiklai ir kitiems visuomeniniams uždaviniams skatinti. Paskutiniu laiku kai kurie šios šeimos bankai susilaukė vartotojų kritikos, kadangi kėlė įkainius, nes dėl mažų palūkanų trūko pinigų jų plačiai struktūrai išlaikyti. Kai kur uždarius filialinius bankus liko tik bankomatas... Dabar vagys juos mažose gyvenvietėse sprogdina, nes nebeliko tradicinių pinigų kasų bankuose plėšikams. (Miestelyje, kur yra Vasario 16-osios gimnazija, išsikrausčius paskutiniam bankeliui liko bankomatas, kurį vagys susprogdino.)
Trečioji ir, berods, skaitlingiausia sistema būtų kooperatiniai, liaudies bankai (Voksbanken/Raiffeisenbanken), Kaip ir Lietuvoj bei visame pasaulyje paplitusioje kooperatinėje sistemoje, jos savininkai yra pajininkai, kurie turi tik vieną balsą renkant jos valdančius organus ir prižiūrėtojus. Tie, taip vadinami, liaudies bankai prasidėjo pas ūkininkus. Jiems reikėdavo pavasarį pinigų sėklai, trąšoms pirkti. Eidavo prieš tai pas kaimo pinigų skolintoją, kuris nepigus buvo. Todėl ūkininkai nutarė steigti savo „banką“. Vėliau steigė ir kitų profesijų žmonės savo bankus, kaip, pvz., geležinkeliečiai, pašto darbuotojai, valdininkai, gydytojai ir vaistininkai, prekybininkai, miesteliai. Ir dabar kuriasi kooperatiniai bankai. Kooperatinis judėjimas yra aktyvus Vokietijoje.
Liaudies bankai yra antrieji pagal kiekį, kurie savo nariams teikia būsto paskolas (hipotekas). Pavyzdžiui, tos paskolos yra pigesnės liaudies banko pajininkams. Valdininkų liaudies bankas suteikė vienam naujai vedusiam ministrui būsto paskolą ir po visokių žiniasklaidos ir kitų įstaigų tikrinimų pasirodė, kad tas sandoris įvyko be jokios korupcijos. Paskola buvo suteikiama kaip ir kiekvienam to banko pajininkui.
Ir šie bankai susiduria su interneto konkurencija. Užsidaro daug atstovybių, jungiasi bankeliai. Bankomatus stato degalinėse, parduotuvėse ir kitur. Jie savo pelną, jeigu koks yra, kaip ir taupkasės, skiria socialiniams ir visuomeniniams reikalams, šelpia sportą ,vietines draugijas ir t.t.
Tai būtų trumpai apie bankų sistemą Vokietijoj. Šalia minėtų yra grynai internetiniai bankai, privatūs bankai turintiems daugiau negu pusę milijono turto, daug kituose kraštuose registruotų bankų bei oficialių bankų sąraše neįvardinti „Hedge Fondai“.
Mano atsakymas tautiečiams, kodėl Vokietijoj neįvedė bankams „viršpelnio“ mokesčio, yra paprastas atsakyti. Yra didelė konkurencija ir pasirinkimas bankų srityje. Buvo keletas bankų, kurie norėjo pakilusių palūkanų proga pasipelnyti, bet tik norėjo...
