Ši pozicija 2019 m. lapkričio 15 d. jau buvo suformuluota konstituciniame Seimo Europos reikalų komitete, kuris taip pat pabrėžė, kad „visuose būsimuose ES susitarimuose su Baltarusija, kuriems Lietuva turėtų pritarti, turi atsispindėti ši Lietuvos pozicija dėl Astravo AE“.
Jeigu atominės pirmas blokas bus pastatyta ir įvyks avarija – reikalausime maksimalaus žalos atlyginimo. Sieksime, kad ES priimtų teisiškai įpareigojantį spendimą dėl Astravo grėsmės ir imtųsi atitinkamų priemonių prieš Baltarusiją ir Rusiją – prašysime sąjungininkų įvesti sankcijas Astravo statytojui ir kitoms įmonėms bei tarpininkams, kurie dalyvauja statant ir prekiaujant „nešvaria“ Astravo elektra.
Paprastais žodžiais kalbant – visas Seimas aiškiai Lukašenkai ir Putinui pasakė, kad jam Astravo pirmo bloko paleidimas labai brangiai kainuos – jokių naujų ES susitarimų su Baltarusija, uždarytos ES rinkos, maksimalus žalos atlyginimas ir sankcijos. Politiniai ginklai užtaisyti, telieka panaudoti visus Lietuvos diplomatinius ir politinius svertus, kad sąjungininkai Vakaruose šiuos Seime įvardytus instrumentus prieš Baltarusiją ir Rusiją panaudotų.
Laiko liko labai ne daug – branduolinis kuras į Astravą jau atgabentas (kas savaime jau yra didelis dabartinės Lietuvos Vyriausybės pralaimėjimas), pirmą atominės bloką Baltarusijos valdžia skelbia paleisianti vasaros pradžioje, kuomet ES rinksis į Rytų partnerystės viršūnių susitikimą.
Pats laikas visose ES ir sąjungininkų sostinėse, ypač tose, kurios siekia reabilituoti Lukašenkos režimą ir patvirtinti naujus Rytų partnerystės prioritetus su Baltarusija aiškiai pasakyti, kad Lietuva blokuos bet kokias naujas iniciatyvas su Baltarusija, jeigu Vakarai nepriims Lietuvos pozicijos dėl Astravo taip, kaip Seimas įpareigojo Vyriausybę.
Jeigu ES ir kiti mūsų sąjungininkai pasitiktų pirmojo bloko paleidimą Astrave su tokia Vakarų pozicija, esu įsitikinęs, kad Lukašenka mus išgirstų, dar kartą atidėtų reaktoriaus paleidimą, nes jo paleidimo kaina taptų per didelė.
Kol Lietuva veikia viena, be ES ir JAV palaikymo, tol Lukašenka ir Putinas išnaudos kiekvieną pozicijų skirtumą tarp Vilniaus, Rygos, Talino ir kitų ES sostinių, toliau mus skaldys ir valdys. Tai puikiai supranta ir Lietuvos Prezidentas, ne kartą išsakęs palaikymą tiek Sąjūdžio prieš Astravo AE, tiek dabar ją ir viso Seimo pozicijai dėl vieningos ES pozicijos prieš Astravą.
Kaip manote, kurioje pusėje šiuo metu yra ministras Linkevičius, kuris turėtų būti tiesiogiai atsakingas, kad Seimo ir Prezidento ne kartą išsakyti reikalavimai būtų įgyvendinti? Vis dar viliuosi, kad ministras mane pataisys, tačiau iki šiol mus pasiekia tik tokie diplomatijos vadovo atsakymai: jokių naujų ES susitarimų (taip pat ir Rytų partnerystės prioritetų) su Baltarusija aš neblokuosiu, jokių sankcijų Astravo statytojams ar kitoms įmonėms bei tarpininkams, kurie dalyvauja statant ir prekiaujant „nešvaria“ Astravo elektra, aš įvesti neprašysiu, jokios „kitos vietos“ Astravo statybai aš nereikalausiu, net jeigu tokį reikalavimą Baltarusijos Prezidentui iškėlė mūsų Prezidentas.
Kitais žodžiais – atvira ministro kapituliacija prieš Lukašenkos režimą ir sąmoningas atsisakymas vykdyti Lietuvos žmonių, Seimo ir Prezidento valią, įžūlus sabotažas atsisakant naudoti diplomatinius svertus prieš autokratinius režimus, kurie Vilniaus pašonėje baigia paleisti savo atominę bombą.
Ministras Linkevičius vis dažniau teigia, kad net ir ES pozicija dėl elektros embargo iš Astravo yra ne Lietuvos diplomatijos vadovo, o Energetikos ministro klausimas, nors pats puikiai žino, kad Rygos pozicijos tik vienos Lietuvos žinybos graudenimas tikrai nepaveiks – kol Lietuvos pastangomis į Rygą nepaskambins Berlynas, Briuselis ir Vašingtonas, nieko nebus, liksime prie suskilusios geldos, po minėdami gėdingas 80-tąsias birželio 14–15 d. ultimatumo ir okupacijos metines šių metų birželio 18 d. ES Rytų partnerystės viršūnių susitikime kapituliuosime, kaip 1940 birželį.
Būtent tokią kapituliaciją mums šiandien ruošia ministras, vadovavęs diplomatinei Lietuvos tarnybai nuo 2012 metų, jau greitai aštuonerius metus ruošdamas Lietuvą priimti Lukašenkos ir Putino ultimatumą.
Seime vienbalsiai priimta pozicija dar karta apnuogino šį diplomatijos „karalių“ – ministre, jau seniai veikiate ne Lietuvos interesų vardan, Jūsų dialogas su Lukašenkos režimu ir dialogo sabotažas dėl Astravo su Vakarais atveria kelius pirmajam Černobyliui-2 reaktoriui į Europą, reabilituoja Lukašenkos ir Putino atominius nusikaltimus prieš lietuvių, baltarusių ir kitas Europos tautas, pamina mūsų konstitucines vertybes, visų piliečių teisę į saugią ateitį, nekalbant apie išduodamą demokratiją ir žmogaus teises, baltarusių teisę į laisvą apsisprendimą.
Šiandien baltarusių tauta yra su mumis, ji pasisako prieš Kremliaus Astravą, ji vis dar tikisi, kad mes kovosime ir už jos ateitį Europoje, o ne atiduosime ją į Lukašenkos rankas. Šiandien ministras Linkevičius kapituliuoja prieš Lukašenką, pamindamas abiejų tautų – lietuvių ir baltarusių – valią priešintis. Su mumis kaip senais laikais yra ir lenkai bei vis labiau ukrainiečiai. Ministro kapituliacija bus įtvirtina birželio mėnesį. Ar mes visi tam pritarsime?