Žmogaus gyvenimas pilnas netekčių, tačiau pakėlęs galvą žmogus yra didesnis už lemtį, jis ją įveikia, net ir mirtį, jeigu tiki savo pašaukimu, savo misija. Galvos nepakėlęs ją savaime padeda arba praranda.

Lietuva jau prarado ketvirtadalį tautos. Garsėjame bene didžiausiais per capita emigracija ES (dažnai ES statistikoje neigiamu migracijos neto konkuruojame tik su graikais, su kuriais vis labiau panašėjame įvairiais rodikliais, kad ir didžiausiu darbo jėgos apmokestinimu, ar net panašia dabartinio „elito“ „strategija“). Esame bene sparčiausiai senstanti šalis ES, iš kurios jaunimas jau seniai balsuoja kojomis (per 50 proc. visų emigrantų sudaro jaunimas).

Užsispyrusiai neigiame lietuviško egzodo problemą, jos nepripažįstame. Skaičius, statistiką pripažįstame, tačiau problemos – ne. Tuo labiau atsisakome ją spręsti, atsiduodame likimui, laisvai rinkai ar kitiems liberaliems pasiteisinimams, kurie tik demaskuoja mūsų silpnumą ar net depresiją, galimai atsiradusią ir dėl to paties užsisenėjusio neigimo - nuo lėtėjančios ekonomikos iki nesugebėjimo numatyti strateginių valstybės tikslų, rekordinio alkoholio vartojimo, savižudybių skaičiaus ar nemokėjimo aukoti, nemeilės artimui, nemeilės pačiam sau, savigarbos trūkumo, nepagarbos Lietuvai, žmogaus orumo nepaisymo.

Sakysite, nerimta, bandysime dar kartą viską paneigti optimizmu dėl ateinančių metų biudžeto ar skambiais makroekonominiais rodikliais, kurie didėja ir dėl mažėjančių galvų skaičiaus Lietuvoje? Jau seniai ir nuosekliai taip elgiamės – nuo pat derybų dėl narystės ES, kuomet bandėme įtikinti Briuselį, kad žmonės iš Lietuvos neemigruos.

Emigravo ir dar kaip. Greitai būsime du milijonai ir dainą Marijonui teks pataisyti. Jeigu ir toliau neigsime, kad problemą turime, tai mūsų rytojus bus daug mažesnis, ne toks lietuviškas, daugiau putiniškas, baltarusiškas, kinietiškas ar koks kitoks migrantiškas, nes išorės migrantų priėmimo normatyvus sparčiai didiname ir iš ES biudžeto gerai finansuojame, bet tik ne savų. Galų gale verslas gali greitai ir nelabai turėti iš ko rinktis.

Trečiadienį klube „Res Publica“ kartu su Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininke Dalia Henke, Amerikos lietuvių bendruomenės atstove Lietuvoje Dalia Cidzikaite, „Veido“ vyriausiuoju redaktoriumi Rimvydu Valatka sutarėme, kad, visų pirma, būtina įžvelgti ateitį, jeigu jau tikrai norime ją turėti, ir atitinkamai bandyti mažinti neigiamas emigracijos pasekmes. Padaryti viską, ką įmanoma, kad dalis išvykusių žmonių (ar bent jų vaikų) grįžtų. Kad mūsų būtų daugiau ir kad Lietuva būtų didesnė.

Dalia Cidzikaitė, Rimvydas Valatka,  Dalia Henke,  Žygimantas Pavilionis

Jeigu šiam tikslui pritariame, tada privalome emigracija ir imigraciją matyti kaip visumą – šiuo metu net instituciškai šiais klausimais užsiima skirtingos institucijos. Emigrantai iš esmės palikti diplomatams, matyt, santykiams (užsienyje?) palaikyti, tačiau ne bandyti bent dalį išvykusių susigrąžinti, kuo realiai niekas Lietuvoje neužsiima. Problemos čia, žinoma, daug gilesnės – jas galima būtų įvardyti ar net bandyti spręsti, jeigu politinė valdžia sąmoningai ir geranoriškai išsiaiškintų ir pripažintų šio reiškinio priežastis bei numatytų ilgalaikę strategiją, kaip šios masinės emigracijos problemą spręsti.

Užtektų pradžioje nuolankiai pripažinti, kad netektis yra skaudi, kad keturiems milijonams sukurtos infrastruktūros du milijonai ilgainiui neatlaikys, ir kad palikę Lietuvą yra mums artimi, ne svetimi, ar bent jau labiau artimi nei tie, kuriuos esame raginami priimti kaip savo artimus. Įsivaizduokime, kad Lietuvos valdžia šią problemą neigti baigė ir ją pripažino - kaip atrodytų toks bandymas pakelti galvą, įveikti susidariusią tuštumą ar net nustatyti naują santykį su mūsų globalia diaspora?

Pradėkime nuo pinigų ir struktūrų. Vyriausybės patvirtintoje Globalios Lietuvos programoje tarpinstituciniame veiklos plane kitiems metams numatyti 3,4 mln. eurų – darbui su visu ketvirtadaliu tautos, šiuo metu išvažiavusios. Bet kokios Lietuvos ministerijos biudžetas skaičiuojamas šimtais milijonų (išskyrus mažiausią Užsienio reikalų ministerijos), o kai kurių labiausiai valdžios mėgstamų – net ir milijardu eurų.

Gal bent dalį šių lėšų ar biurokratų, kurių skaičius nesumažėjo proporcingai išvykusiai tautai, būtų galima skirti lietuviškai „absorbcijos“ institucijai, kurioje 24 valandas per parą būtų dirbama siekiant prisitraukti į Lietuvą geriausius? Izraelio pavyzdžiu skiriant jiems pinigines išmokas, padedant susirasti būstą, darbą, atsivežant jų vaikus vasaros stovykloms ar stažuotėms Lietuvoje, ką šiuo metu daro JAV lietuvių organizacijos, tačiau nedaro oficiali Lietuva?

Be abejonės, tai ir visa ekonomika, kurios taip lengvai nepakeisime, tačiau kai ką juk galime padaryti – pvz., sumažinti mokestinę naštą darbo jėgai, silpniausiems, leisti jiems daugiau užsidirbti, paremti jaunas šeimas, žymiai padidinti mokslo ir tyrimų finansavimą, toliau aktyviai ieškoti inovacijų ir investicijų, geriausių sprendimų, o ne plaukti pasroviui iš esmės be krypties, kol eilinį kartą užneš ant posūkio.

Žinoma, tai ir žmogiškumas politikoje - požiūris į žmogų, pilietiškumo ir patriotizmo (ne)ugdymas mokyklose, neatlikta švietimo reforma, be kurios ne tik neišauginsime laisvos ir kūrybingos asmenybės, mylinčio savo šalį patrioto Londone, Dubline ar Čikagoje (beje čia gan dažnai nuoširdaus patriotizmo galima surasti daugiau nei Lietuvoje), bet ir nesugebėsime didinti savo darbo našumo, nepritrauksime naujų investicijų ir nesukursime naujų darbo vietų.
Galų gale, tai ir Lietuvos pilietybės išlaikymas užsienyje, bent jau transatlatinėje erdvėje. Dabartinis prieštaravimas šiai prigimtinei kiekvieno lietuvių kilmės piliečio teisei tik dar kartą patvirtina, kad išvykusių problemą mes iki šiol neigiame, vertiname juos kaip statistinį vienetą, nepaisome jų žmogaus orumo, nuvertiname juos, sovietiškai išaukštiname ir pateisiname tik save, nors gal būtent dėl tokio požiūrio jie ir išvažiavo.

Paradoksalu, kad su vieningoje transatlatinėje erdvėje gyvenančiais apjungiame savo saugumą, dalinamės suverenumu, prekėmis, paslaugomis ir kapitalu (deja, ir imigrantų kvotomis), tačiau lietuvių kilmės piliečiams teisinio ir politinio balso suteikti nenorime. Norime iki galo išlikti politkorektiški? Gal tiesiog bijome išlikti savimi ir todėl toliau save (taip pat ir užsienyje) neigiame?

Būdami visi kartu, būtume daug didesni.