Dabar belieka atlikti studiją, kuris variantas racionalesnis – su Europa ar su Skandinavija. Estija neabejotinai tikisi, kad studija bus palanki jų idėjai. Gruodžio mėnesį Lietuvos, Latvijos ir Estijos premjerų susitikime Lietuvos pusė nė nebandė prieštarauti, kad būtų atlikta tokia studija, nors apie sinchronizavimą su Skandinavija per Suomiją nekalbama jokiame ES ir Europos Komisijos dokumente.
Lietuvos ekspertai tvirtina, kad toks sinchronizavimas techniškai neįmanomas, nauja studija – tik laiko ir lėšų švaistymas: kontinentinės Europos elektros tinklams priklauso beveik visa žemyninė Europos dalis ir Turkija, o Šiaurės šalių elektros tinklas gerokai mažesnis – Suomija, Švedija ir Norvegija. Lietuvai ir kitoms Baltijos valstybėms naudingiau jungtis į didesnį ir galingesnį elektros tinklą.
Mandagūs (bet nebūtinai nuoširdūs) premjerų pokalbiai yra geriau nei jokių, bet blogai, kai po tokių žodinių pasitarimų ar susitarimų Lietuva vėl atiduoda iniciatyvą į kitų valstybių rankas. Laikas parodyti tvirtą stuburą ir patiems imtis iniciatyvos.
Priešingu atveju, ištiks regioninio dujų terminalo, kurį kartu turėjo įgyvendinti Lietuva, Latvija ir Estija, likimas. Buvo daug nerezultatyvių derybų, pokalbių. Ir vietoj regioninio teko savarankiškai statyti vietinį. Tik elektros tinklų sinchronizavimo atveju Lietuva viena jau problemų neišspręs ir nuo Rusijos elektros žiedo neatsijungs. Lygiai kaip ir Estija bei Latvija. Maskvoje, neabejoju, dėl tokios situacijos gudriai šypsomasi į ūsą, nes ir šiandien Lietuvos, Latvijos ir Estijos elektros dažnį centralizuotai valdo ir koordinuoja Maskva.
Politinių sprendimų negalima atiduoti į vadybininkų ir ekspertų rankas. Elektros tinklų sinchronizavimas pirmiausia yra aukščiausių Baltijos valstybių pareigūnų politinis sprendimas ir susitarimas, turintis įgauti tarpvalstybinės sutarties formą. Europos Sąjunga ir Europos Komisija priėmė būtent politinį sprendimą integruoti Baltijos valstybių elektros energijos tinklą į kontinentinės Europos tinklus. Nereikėjo nei vadybininkų, nei ekspertų studijų.
Dar šią vasarą Liuksemburge vykusios Energetikos tarybos metu Lietuva, Latvija, Estija, Suomija, Švedija, Lenkija ir Vokietija bei Europos Komisijos komisaras energetikai ir klimato politikai M. A. Canete pasirašė Supratimo memorandumą dėl sustiprinto Baltijos energijos rinkos jungčių plano (BEMIP). Visos minėtos Baltijos jūros regiono ES valstybės politiniu lygmeniu vienbalsiai sutarė dėl Baltijos šalių integracijos į kontinentinės Europos elektros tinklus būtinybės.
Europos Komisja jau prieš dvejus metus yra priėmusi sprendimą finansuoti Baltijos valstybių elektros tinklų sinchronizavimą su Europa. Ko dar reikia?
Dar reikia susitarti su Lenkija, kuri kol kas nerodo didelio noro kartu su Lietuva, Latvija ir Estija įgyvendinti projektą. Lenkija juk jau „sinchronizuota“ su Europa. O, įgyvendinus projektą, Lenkijai dar tektų papildomi įsipareigojimai užtikrinti tvarų elektros energijos tiekimą Baltijos valstybėms.
Dar šių metų rugpjūtį naujasis Lenkijos prezidentas A. Duda pirmo vizito vyko ne į Lietuvą, o į Estiją. Po kelių mėnesių visiems netikėtai (bet, tikėtina, ne Lenkijai) Estija iškelia sinchronizavimo su Skandinavijos elektros tinklais idėją.
Lenkiją suprasti galima (taip pat ir Estiją, kuri siekia dujų ir elektros jungtimis pilnai integruotis į Skandinavijos rinką). O Lietuvą?