Europos Komisijos rekomendacijas galima drąsiai laikyti žvilgsniu į Lietuvą iš ES sostinės arba tiesiog Briuselio „receptais“, kaip sočiau ir sveikiau gyventi bei auginti ekonomiką. Net galima teigti, kad šie receptai neprivalomi, nes kiekviena ES valstybė savarankiškai sprendžia savo ūkio problemas. Kita vertus, vasarą ES valstybių ir vyriausybių vadovai jas turės patvirtinti, o rekomendacijos turės būti įtrauktos į artimiausių kitų metų nacionalinės politikos ir biudžeto planus. Arba kiekvienos valstybės savarankiškumas reiškia, kad pati valstybė ieško būdų EK rekomendacijoms įgyvendinti.
Didelių ginčų dėl darbo mokesčių mažinimo Lietuvoje neturėtų kilti. Vis dėlto Europos Komisijos rekomendacija apima kur kas platesnę sritį: rekomenduojama „sumažinti didelį mokesčių pleištą mažas pajamas gaunantiems asmenims, perkeliant mokesčių naštą kitiems šaltiniams, kurių apmokestinimas mažiau kenkia ekonomikos augimui“. Tie „kiti šaltiniai“ neįvardijami, tačiau akivaizdu (remiantis 2014 metų EK rekomendacijomis), kad siūloma plėsti mokesčių bazę, pirmiausia turto (nekilnojamojo turto) ir aplinkos (automobilių) mokesčius.
Brangaus nekilnojamojo turto mokesčio bazė Lietuvoje vis plečiama be didelio pasipriešinimo, tačiau automobilių mokestis visuomenėje sukeltų dideles aistras. Ekspertų vertinimai, kad naują automobilių mokestį kompensuotų sumažėję darbo mokesčiai, tikrai nepaguostų nei pensininkų, nei besimokančio jaunimo, nei bedarbių.
Ar daug Lietuvos pensininkų važinėja naujais automobiliais? Labai nedaug. Ir EK rekomendacijose vos ne kasmet užsimenama, kad trečdalis gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos. Automobilių mokestis labiausiai gultų ne ant dideles, o ant mažas pajamas turinčių žmonių pečių.
Kur čia socialinės atskirties mažinimas, kurio pagal Briuselio „receptus“ turėtų siekti Lietuva?
Kaip „kitas šaltinis“, kuris padėtų „sumažinti didelį mokesčių pleištą mažas pajamas gaunantiems asmenims“, yra įvardijamas ryškus nepamokestinamų pajamų dydžio (NPD) didinimas, kad mažiausi, minimalūs atlyginimai būtų apskritai neapmokestinami. Tačiau kaip užkimšti valstybės biudžete atsirandančią skylę, juolab kad pagal socialinio modelio projektą iš biudžeto ketinama mokėti ir dalį pensijų?
Siūlymų įvairiausių (net didinti pridėtinės vertės mokestį), jų nuoširdumu aš abejoju, nes neįvardintas dar vienas „kitas šaltinis“ – progresiniai mokesčiai nuo visų pajamų. Galima suprasti: šiandien asmuo, Lietuvoje prabilęs apie solidarumo (progresinius) mokesčius, valdomos visuomeninės nuomonės galia paskelbiamas Persona non grata. Geriausiu atveju, diskusija nukreipiama į dar didesnį atlyginimų apmokestinimą.
Kalba ir diskusijos turi suktis ne apie atlyginimų, o apie dešimtis ir šimtus tūkstančių papildomų pajamų apmokestinimą, kuriuos asmuo gauna per metus (turto, akcijų pardavimas ir t.t.). Ir apmokestinti papildomu padidintu tarifu per metus gautas pajamas tik nuo tam tikros ribos, pavyzdžiui, nuo 30 tūkstančių eurų.
Apie solidarumo mokesčius nuo visų pajamų nekalbama ir socialinio modelio projekte, nors įvesti „lubas“ „Sodros“ įmokoms šis socialinis modelis numato. O kur progresiniai? Kur visuotinis pajamų ir turto deklaravimas?
Progresinis visų pajamų apmokestinimas yra beveik visose ES valstybėse. Ir tai sprendžia pačios valstybės ir be Briuselio „receptų“.