Eduardas Vaitkus atskleidžia turbūt išbaigčiausią ir sofistikuočiausią šios antivalstybinės pasaulėžiūros versiją. Laidos klausytojai galėjo išgirsti, kad:
- Lietuvai derėtų išstoti iš NATO ir būti neutralia šalimi („tai vienintelis šansas būti saugiam“);
- NATO yra agresyvus aljansas;
- NATO plėtra kalta dėl Rusijos agresijos Ukrainoje;
- JAV atstovai prieš Rusijos invaziją Ukrainoje sutarė su Kremliumi dėl to, kaip ir kiek bus kovojamas „proxy“ karas Ukrainoje;
- NATO bazių buvimas Lietuvoje yra okupacinės kariuomenės Lietuvoje buvimas, taigi antikonstitucinis;
- Ukrainos teritorijos prarastos dėl Ukrainos valdžios pasirinktos konfrontacijos politikos, nes Ukraina sąmoningai atsisakė neutralumo;
- Ukrainos įtraukimas į NATO bloką yra (būtų) karo paskelbimas Rusijai;
- „Lietuvoje neįmanoma pasiekti taikos, jeigu mūsų kaimynai nesijaučia saugūs dėl mūsų.“
Yra daugiau įspūdingų teiginių, bet paskutinis vainikuoja viso pokalbio leitmotyvą – NATO ir atskiros jos narės provokuoja Rusiją, kuri pati savaime nėra agresorė. NATO kalta dėl karo Ukrainoje, NATO (ir Lietuva pati, dėl savo retorikos ir – duok, Dieve – ginklavimosi) būtų kalta dėl karo Lietuvoje, jei toks prasidėtų. Jeigu Rusija užpultų Lietuvą, tai dėl savo nesaugumo jausmo, kurį sukelia ginklavimasis jos pašonėje.
Tačiau laidoje niekas negalėjo išgirsti, kad Rusija būtų dėl ko nors kalta pati. Rusija yra auka, ne agresorė.
Net ir girdint visiškai klaidingus teiginius, reikia gebėti suprasti jų kilmę ir prielaidas. Tai, ką tapę įprasta vadinti devalvuotu žodžiu „vatnikas“, t. y. Rusijos šalininkus ir sovietmečio nostalgikus, kaip Lietuvos piliečius visgi tikslinga kiek įmanoma integruoti į Lietuvos visuomenę ir grąžinti į realybę. Dalies atžvilgiu tai įmanoma, dalies – ne. Būtina atskirti atvejus, kad būtų galima pasirinkti efektyviausią veikimo būdą.
Tam labai svarbi viena skirtis. Yra žmonių, kurie supranta, kad Rusija yra vienintelis šio karo kaltininkas, tačiau taikos siekį kelia aukščiau teisingumo ir palaikytų taikos derybas paaukojant okupuotas teritorijas, kad tik nebežūtų žmonės. Visos tarptautinių santykių ir geopolitikos žinios aiškiausiai rodo, kad tokia pozicija naivi, nes Rusija visas nuolaidas supranta tik kaip bailumą, silpnumą ir paskatas tęsti agresiją. Tokios pozicijos šalininkų nėra daug, tačiau tarp jų santykinai dažnai pasitaiko patriotiškų, Lietuvą mylinčių ir jos išlikimo trokštančių žmonių. Verta dėti visas pastangas aiškinant jiems konkrečiai šio karo ir apskritai karų prigimtį, geopolitinius kodus, Rusijos imperines ambicijas, istorijos pamokas, pagaliau – galbūt aktualiausia – nuolaidžiavimo politikos begalinę nesėkmių virtinę. Tokia pozicija, kai kalta Rusija, bet palaikomos teritorinės nuolaidos taikos labui, iš esmės skiriasi nuo E. Vaitkaus pozicijos.
E. Vaitkus yra visiškas Rusijos ambasadorius Lietuvoje, skleidžiantis čia Kremliaus propagandinę pasaulio tvarkos versiją, kurioje viskas atvirkščiai nei tikrovėje. Esminis Vaitkaus geopolitinio mąstymo bruožas – imperinė perspektyva. Ji priešinga nacionalistinei perspektyvai. Jeigu norime ginti šalių nepriklausomybę, tiesiog būtina žvelgti būtent iš nacionalistinės perspektyvos. Viskas daugiau nei paprasta. Nacionalistinė perspektyva sako: visos tautos, to siekiančios, turi teisę į savo valstybę ir suverenų savęs valdymą. Tai prieš šimtmetį globaliu mastu įtvirtinta tautų apsisprendimo teisės principe. Jis apima teisę rinktis užsienio politiką, partnerius, priešus ir neutralumus.
Atitinkamai jokia valstybė, nepriklausomai nuo jos galios, neturi „teisės“ į įtakos ar buferines zonas, jokios teritorijos, kaimynai ir panašiai nėra „jos“, nes kiekviena valstybė yra savo tautos valios išraiška ir pati renkasi, su kuo būti. Konkrečiu atveju, Ukraina yra absoliučiai laisva rinktis partnerius ir draugystes, Vakarus ar Rytus, tai suverenios tautos apsisprendimas. Galios santykiai sukuria įtakos zonas faktiškai ir būtų naivu tai neigti, tačiau niekas nesukuria įtakos zonų normatyviai, t. y. pasaulio mąstymas tautomis nepripažįsta galybių teisės „vairuoti“ savo mažesnius kaimynus. Kaip okupacija gali įvykti, bet nebūti laikoma pagrįsta ir teisėta, taip ir įtakos zonos gali egzistuoti, tačiau ne kaip pagrįstos ir teisėtos. Su nacionalistine tautų apsisprendimo teise, pagimdžiusia ir Vasario 16-osios nepriklausomą Lietuvą, toks mąstymas absoliučiai nesuderinamas.
E. Vaitkus vadovaujasi kaip tik imperiniu mąstymu. Iš to natūraliai kyla eibė prieštaravimų. Jis negali atvirai pasakyti visuomenei, kad kviečia grįžti į Rusijos glėbį. Tačiau pati jo logika link to neišvengiamai veda. Kadangi vadovaujasi imperiniu mąstymu, E. Vaitkus dovanoja Rusijai teisę į įtakos zonas. Rusijos įtakos zonoje (kur įžengti NATO neva reiškia agresiją prieš Rusiją) juk ne tik Ukraina, bet ir Lietuva. Vadinasi, Lietuva gali būti pagrįstai puolama ir okupuojama vien dėl to, kad priklauso NATO. To E. Vaitkus, žinoma, nepasako. Vietoje to jis sako: „norint būti saugiam, reikia nesikišti į kitų šalių vidaus reikalus“. Sunku sugalvoti kvailesnį teiginį: sąžiningas žvilgsnis į bet kurio pasaulio regiono istoriją iškart parodo, kad nesikišimas, ypač mažoms šalims, nelaiduoja jokio saugumo. Saugumą laiduoja šalies ar jos sąjungininkų galia.
Tačiau savo absurdišką teiginį E. Vaitkus taiko tik Lietuvai, jokiu būdu ne Rusijai. Nes mažosios šalys turi nesikišti, imperijos gali kištis, kur nori. Rusijai ir jos norui spręsti, kur ir su kuo eina, pavyzdžiui, Ukraina, šitas principas E. Vaitkaus netaikomas ir negalioja. Nes Rusija stipri, didelė, Rusija – imperija, jai priklauso įtakos zonos.
Iš esmės E. Vaitkus kviečia dviem seniai žinomiems politikos principams – nuolaidžiavimui ir neutralitetui. Nuolaidžiavimas agresoriams yra vienas labiausiai diskredituotų tarptautinės politikos principų. Naujausiųjų laikų istorijoje faktiškai neįmanoma rasti jokių sėkmingo šios politikos taikymo pavyzdžių. Nuolaidžiavimo tikslas įprastai yra išvengti tolesnės agresijos. Garsiausias istorijoje to pavyzdys – Miuncheno suokalbis, nors prie jo galėtume rašyti ir kuklesnius mūsų dienų pavyzdžius kaip Minsko susitarimai. Tačiau nuolaidžiavimas niekada nesustabdo agresorių, nes šie nuolaidžiavimą priima kaip silpnumą. Nuolaidžiavimas tik kurstytų Vladimirą Putiną. Tiesą sakant, tai vyksta kone kiekvieną dieną, Vakarų šalių politikams, visų pirma Joe Bidenui, nuolatos demonstruojant baimę ir silpnumą V. Putino veiksmų akivaizdoje. Vakarų retorika labai skiriasi nuo E. Vaitkaus, tačiau faktiniai veiksmai dažnai yra makabriškai artimi jo siūlymams.
Tuo tarpu neutralitetas nėra diskredituotas visuotinai. Kitomis nei Lietuvos ar Ukrainos aplinkybėmis jis gali pasiteisinti. Tačiau ne Lietuvos atveju, ne mūsų geografinėmis sąlygomis. Tarpukariu jau atsikandome neutraliteto – to pasekmė buvo pusė amžiaus okupacijos. Tada faktiškai neturėjome jokios realios alternatyvos, kokiam blokui priklausyti ir kaip išsaugoti valstybingumą. Buvome tarp dviejų agresyvių totalitarinių imperijų, kurių nė viena nenumatė lietuvių tautos ar valstybės išlikimo. Bet dabar pasirinkimą turime – esame jį visiškai teisingai padarę prieš 20 metų stodami į NATO.
Grįžkime prie svarbiausio. E. Vaitkaus mąstymo pagrindas yra imperializmas. Imperializmas yra vėžys, sukeliantis karus, pražudantis tautas, griaunantis žmonių gyvenimus. Bučą ir Irpinę sukūrė tik imperializmas. Imperializmas kelia vienas tautas aukščiau kitų, brėžia jų hierarchijas. Imperializmas grindžia Rusijos ambicijas, suteikia joms įsivaizduojamo teisumo aurą. Nacionalizmas, ne kas nors kita, yra imperializmo priešingybė ir atsakas. Nacionalizmas yra laisvų tautų – tokių kaip lietuviai, latviai, estai, ukrainiečiai ir kitos iki nacionalizmo suklestėjimo imperijų pavergtos tautos – teisė egzistuoti. Eduardas Vaitkus yra Rusijos imperializmo šauklys Lietuvoje. Jis metų metus viešojoje erdvėje skleidžia Rusijos imperinę propagandą, teisindamas jos revanšizmą, agresiją, okupacijas ir nusikaltimus.
Dar daugiau, ilgus metus vadovaudamas „Lietuvos gyventojų pasipriešinimo okupacijai centrui“ (tai tikras pavadinimas, neklauskit, kieno ta okupacija) jis ilgai viešai kartojo ir Kremliaus istorijos pasaką. Pagal ją, lietuviai – nacių kolaborantų ir žydšaudžių tauta, Birželio sukilimas – pronacinis veiksmas, o už Lietuvą žuvę rezistentai – nusikaltėliai. Tiesa, tuo požiūriu E. Vaitkus nėra išskirtinis, nes tą pačią melo mašiną suka ir visa šeštoji kolona. Nežinantiems: šeštoji kolona yra ne atvirai antivalstybiniai (prokremliški), o tarsi ir provalstybiški, ypač provakarietiškais apsimetantys, bet Kremliaus istorijos versiją subtiliau kartojantys žmonės. Apie lietuvių tautos antisovietinę rezistenciją ir ypač apie nacių okupacijos laikotarpį lygiai tą patį kartoja ir atviri Kremliaus šalininkai, kaip Eduardas Vaitkus, Vaidas Lekstutis ar Kazimieras Juraitis, ir vakarietiškiausiais europiečiais save pristatantys ir tarytum kultūriniam elitui priklausantys žmonės kaip Marius Ivaškevičius, Tomas Venclova ar Kristina Sabaliauskaitė. Tai įspūdingas reiškinys, tačiau tai tema kitam tekstui.
Tačiau ji svarbi ir šiame kontekste, nes lietuvių rezistencijos šmeižimo esmė – pasauliui ir mūsų NATO partneriams parodyti Lietuvą kaip nacistine buvusią ir tokia likusią šalį, svetimą Vakarų pasauliui ir neverta jokių aukų ją ginant. Rezistencijos istorijos perrašinėjimas yra tiesioginis darbas prieš Lietuvos gynybos poreikius. Tiesiog stebuklingai naiviai atrodo tai, kad Lietuvos valstybė vienu metu visas gynybos strategijas nepagrįstai remia skubios ir ryžtingos NATO pagalbos scenarijumi, bet tuo pačiu metu nebaudžiamai toleruoja visą paletę antivalstybinės propagandos apie neva nacistinę ir todėl negintiną Lietuvą skleidėjų.
Viską sudėjus reikia sujungti taškus. Pirma, Lietuva dalyvauja kare su Rusija ir pats E. Vaitkus tą aiškiai įvardija, kad ir „Žinių radijo“ laidoje. Antra, E. Vaitkus sistemingai skleidžia ne kokią dviprasmišką poziciją karo atžvilgiu, o vienareikšmiškai Kremliaus, taigi priešiškos kariaujančios valstybės karo propagandą, atkartoja visus pagrindinius Kremliaus teiginius apie karo priežastis, NATO kaltę, grėsmę jaučiančią, išprovokuotą Rusiją ir t. t. Trečia, karo metu skleisti priešiškos valstybės karo propagandą yra už demokratinės tolerancijos ribų. Sunku paaiškinti, kuo E. Vaitkaus dabartinė veikla karo kontekste skiriasi nuo Algirdo Paleckio veiklos taikos kontekste. Gal tiesiog Valstybės saugumo departamento dėmesio stygiumi? Reikėtų to dėmesio skirti. Autoriaus subjektyviu vertinimu, E. Vaitkaus vieta – greta A. Paleckio.
P. S. Pabaigai prašosi pastaba, kurios reikalauja sąžiningumas ir nuoseklumas. E. Vaitkus viešai skundėsi, kad „Swedbank“ kuria dirbtinas kliūtis, neleidžia atsidaryti rinkiminės sąskaitos, neleidžia laisvai ja disponuoti. Jeigu tai tiesa, tai yra pasibaisėtina ir daro gėdą Lietuvai. Kad ir koks yra kandidatas, negali būti neaiškiais formaliais pretekstais kuriamų finansinių kliūčių. Nedrįstant tiesiai atvirai pasakyti, kad fiksuota ir baudžiama kandidato antivalstybinė veikla, tik kuriamas įtikinamas pagrindas skųstis nelygiomis sąlygomis ir dviveidišku sistemos elgesiu. Kai nėra aiškios ribojimų priežasties, jie tampa bet kam pritaikomu neskaidriu ir valstybei gėdą darančiu represiniu mechanizmu. Tuo tarpu įvardijus E. Vaitkaus vertinimą griežtai ir aiškiai – antivalstybinė veikla, – kad ir kaip atrodytų paradoksalu, būtų pasielgta daug demokratiškiau ir teisingiau. Bet Lietuvos institucijoms tokia drąsa ir aiškumas nebūdingi.