Dar gilesnį šio sprendimo klodą leidžia įžvelgti jame aptariama svarbi aplinkybė. Aplinkos apsaugos ministras Simonas Gentvilas, kurio siūlomus įstatymų pakeitimus beveik visada lydi specialiųjų tarnybų pažymos apie galimas korupcijos grėsmes, absoliučiai drakonišką akcizą propagandiškai pateikia kaip didvyrišką žygį kovoje už ekonominių sankcijų Rusijai įgyvendinimą ir plėtimą. D. Vanhara taikliai primena, kad tokios dujos puikiausiai gali būti ir yra gaminamos visai ne priešiškos valstybės Lenkijos valdomoje naftos perdirbimo įmonėje „Orlen Lietuva“.
Taigi ministro „argumentai“ yra siūti baltais siūlais. Tokiu melu mėginama nuslėpti tikruosius pamišėliško akcizo įvedimo motyvus, o kartu ir paties sprendimo tikrąjį pobūdį bei tikslus. Kiek atidžiau įsigilinus į ministro argumentus aiškėja vienas itin savitas priimto sprendimo bruožas. Tai yra apskritai ne ekonominis, bet iš esmės grynai politinis sprendimas, kurio net dėl akių nemėginama pagrįsti nors kiek įtikinamais ekonominiais motyvais. Kadangi akcizas pirmiausia ir daugiausia smogs specifinei gyventojų grupei – neturtingiausiems piliečiams, jame neabejotinai glūdi aiškiai apibrėžtas socialinis ir net, kaip būtų sakoma anais laikais, „klasinis“ turinys. Šis sprendimas yra sąmoningas ideologinio sadizmo aktas, nukreiptas prieš „ateities Lietuvoje“ nepageidaujamą ir trokštamą kuo greičiau sunaikinti „nepažangių“ gyventojų sluoksnį. Vienas iš jų – nelaimingieji dujų balionų naudotojai.
Būtent tokie nenorintys arba nespėjantys įsėsti į „pažangos“ ir „šviesaus komunizmo rytojaus“ statytojų traukinį SSRS ir LTSR gyventojų sluoksniai buvo nuolatinės neapykantos, nesibaigiančių patyčių, moralinio teroro ir politinių bei ekonominių represijų taikinys. Buvusių „išnaudotojų“ klasių atstovai neturėjo politinių teisių, o jų dokumentuose būdavo specialios žymos apie „blogą“ klasinę ir „kontrrevoliucinę“ kilmę. Nevengta ir ekonominio „poveikio“ priemonių.
Pavyzdžiui, Lietuvoje ištrėmus „buožes“, bet neįstengiant geruoju suvaryti į kolchozus vidutinių ir smulkiųjų ūkininkų, jie buvo skatinami greičiau apsispręsti apkraunant jų ūkius nepakeliamais ir nuolat didinamais mokesčiais bei pyliavomis. Šitoks spaudimas trukdavo tol, kol iškilus pavojui prarasti turtą ar net atsidurti kalėjime už „ekonominį sabotažą“, į kampą įspeistas valstietis sprukdavo iš savo ūkelio arba „savanoriškai“ pasiprašydavo į kolchozinių baudžiauninkų aptvarą.
Tuo pat metu revoliucinės ideologinės kovos ir propagandos fronte buvo raginama ir reikalaujama siekti ir daryti viską, kad šie „reakcionieriai“, „buržuazinės atgyvenos“ ir „tarybinės liaudies atplaišos“ kuo greičiau išnyktų visiems laikams ir nebeterštų šviesaus naują gyvenimą kuriančios sovietinės visuomenės paveikslo. Šis „nereikalingų žmonių“ ir „istorijos atliekų“ leitmotyvas skambėdavo iš aukščiausių politinių tribūnų ir buvo kartojamas propagandinėje žiniasklaidoje nuo pirmųjų „Spalio revoliucijos“ dienų iki beveik paskutinių komunistinio režimo agonijos akimirkų.
Šių dienų Lietuvoje savo ištakomis ir prigimtimi sovietinis troškimas ir svajonės, kad lietuviais norintys išlikti „atgyvenos“ išnyktų, tebėra gyvi. Jie niekur nedingo ir vos prieš porą savaičių dar kartą buvo patvirtinti ir oficialiai įtvirtinti Lietuvos ateities iki 2050 m. „vizijoje“. Joje – ir tai pagaliau būtina aiškiai suprasti į tokias „vizijas“ atsainiai numojantiems ranka lietuviams – naftos dujų akcizas nėra įrašytas, bet yra joje užprogramuotas. Todėl, kad šis akcizas – kur kas gilesnės strategijos ir ilgalaikio plano fragmentėlis. Norint suvokti jo tikrąją prasmę, verta turėti omenyje, kad jis yra plano visiškai sunaikinti Lietuvos periferiją, ir ypač kaimą, dalelė, sklandžiai įsiterpianti tarp kitų dabartinės valdžios nuosekliai įgyvendinamų socialinės inžinerijos priemonių.
Tos priemonės – masinis mokyklų ir gydymo įstaigų tinklo „optimizavimas“, pašto ir bankų skyrių naikinimas, po vežėjų sektoriaus „liberalizacijos“ dingę autobusai iš atokesnių kaimų į rajonų centrus ir t. t. Viso šio priemonių arsenalo paskirtis – kuo greičiau sukonstruoti „globalią Lietuvą“ užmaskuoto spaudimo būdais verčiant išsivietinti šalies periferijos gyventojus – dėl kryptingai bloginamų gyvenimo ir buities sąlygų „savanoriškai“ išsikelti iš gimtųjų namų ir ugdytis klajoklių ir bastūnų mentalitetą. Šitoks „skatinimo“ išsivietinti priemonių arsenalas iš esmės veikia kaip trėmimų ir kitų atvirai prievartinio „poveikio“ būdų pakaitalas.
Kaip ir sovietmečiu, vyksta nesibaigianti neapykantos šiems savo žemę mylintiems ir prie tėvų sodybų prisirišusiems žmonėms kampanija. Daugelis ją vykdančių propagandininkų tiesiog tęsia savo tėvų ir senelių darbą, kartais tai daro net jų stiliumi. Apie vieną tokį pavyzdį gerai rašyta tekste „Tomas Baranauskas. Raudonosios dinastijos: Užkalnių atvejis“, paskelbtame portale Propatria.lt 2016 m. kovo 15 d. Tai, kas sklinda per šią kampaniją, nėra paprastos buitinės patyčios iš kokių nors žmonėms būdingų fizinių trūkumų ar charakterio silpnybių. Lengva ranka dosniai dalijami tokie apibūdinimai kaip „tamsūs runkeliai“, „nacionalistai“, „radikalūs dešinieji“, „fašistai“, „homofobai“, „kremliniai“ yra grynai politiškai motyvuotos ideologinės etiketės. Tai nėra pavieniams asmenims pagrįstai ar nepagrįstai skiriami moraliniai ir psichologiniai jų savybių vertinimai.
Iš tikrųjų šios etiketės yra į ištisas šalies piliečių grupes nutaikyti niekinami, bet savo giliausia esme politiškai smerkiantys įvardijimai. Jų paskirtis yra nužmoginti ir marginalizuoti visus šioms dirbtinai konstruojamoms „nepatikimųjų“ grupėms priskiriamus asmenis, nekreipiant dėmesio į konkrečių asmenų moralines bei dalykines savybes ir skirtumus. Šitaip jie, kaip ir komunistinio režimo laikais, suskirstomi į šiuolaikines naujųjų „liaudies priešų“ kategorijas. Tokiais įvardijimais yra išskiriami ir pažymimi vis nauji ideologinės neapykantos taikiniai.
Žvelgiant per tokios istorinės patirties prizmę negali būti jokių abejonių, kad nevykėliškai ir neįtikinamai teisindamas akcizo naftos dujoms įvedimą aplinkosaugos ministras paprasčiausiai atskleidė ar veikiau netyčia išdavė, kokia mąstymo logika buvo vadovaujamasi priimant šį absurdišką ir nusikalstamą sprendimą. Tai yra ne kas kita, o eurobolševikinės ideologinės neapykantos „pažangos priešams“ logika. Įvesto akcizo dydis parodė, kad galiausiai ši ideologinės neapykantos logika neišvengiamai perauga ir į visiškai praktinį, tai yra ekonominį, sadizmą kenčiančių nuo įvesto mokesčio „liaudies priešų“ atžvilgiu.
Tačiau šis ideologinio sadizmo protrūkis turi ir kitą tikslą. Šalies valdantiesiems visada buvo svarbu, o dabar ypač reikia, pademonstruoti, kad jie yra ekonominių sankcijų Rusijai vėliavnešiai ir jų stiprinimo lyderiai bei šaukliai. Tačiau šis sąmoningai kuriamas ir kruopščiai palaikomas „kovotojų“ įvaizdis akimirksniu subliūkšta prisiminus dviejų Vladimiro Putino bičiulio Romano Abramovičiaus vaikų lietuvišką pilietybę ir ypač tai, kad vienam iš jų Lietuvos pasas išduotas pernai rudenį – praėjus pusantrų metų po to, kai jo tėvas buvo įtrauktas į Europos Sąjungos sankcijų sąrašą.
O juk oligarcho vaikų net tokiomis sąlygomis išsaugota pilietybė ir turimi lietuviški pasai ne tik padėjo apsaugoti nuo sankcijų, spėtina, nemenką dalį tėvo turtų. Lietuvos valdžios paslaugiai atverta galimybė jas apeiti veikiausiai turi būti vertinama kaip sankcijų sabotavimas ir kuo tikriausia parama Rusijos agresijai prieš Ukrainą ir tebesitęsiančiam šios šalies naikinimui. Tuo pat metu keliamas parodomasis triukšmas ir Lietuvos pilietybė atimama iš esmės tik propagandinėmis, neabejotinai amoraliomis kalbomis, bet vis dėlto ne pinigais šį barbarišką V. Putino karą remiančioms Margaritos Drobiazgo ar Ilzės Liepos tipo veikėjoms.
Toliau skleisdami šį keistą prieštaravimą tarkime, kad dalis Lietuvoje parduodamų dujų iš tiesų išgautos iš rusiškos naftos. Tačiau net jeigu šitaip ir būtų, lengva suprasti, kad už jas Rusijos gaunamos pajamos tėra vargani skatikai, palyginti su tomis lėšomis, kurias V. Putino režimui ir jo vykdomam karui parūpina šalies valdantieji, padedantys diktatoriui artimam ir jam tarnaujančiam oligarchui išvengti sankcijų prisidengiant Lietuvos pilietybę turinčiais savo vaikais. Tai reiškia viena: Lietuvoje, kaip ir kitose ES šalyse, sankcijos yra smarkiai sabotuojamos ir taikomos selektyviai, leidžiant ir sukuriant sąlygas jas apeiti saviems žmonėms.
Bet demonstruoti principingumą ir tvirtumą reikia. Todėl tiek, kiek sankcijas tenka įgyvendinti, paprasčiausia jų naštą suversti neturtingiausiems, silpniausiems ir pažeidžiamiausiems Lietuvos žmonėms. Nubaudžiant juos žiauriausiu akcizo mokesčiu kaip didžiausius rusiškos naftos produktų pirkėjus ir kone pagrindinius karo Ukrainoje rėmėjus bei finansuotojus. Kilęs pagrįstas pasipiktinimas ir triukšmas dėl šio akcizo padeda valdantiesiems nukreipti dėmesį ne tik nuo tapusių geopolitiškai neaiškiais ir problemiškais R. Abramovičiaus ir jo vaikų pilietybės reikalų, bet ir nuo nepalyginamai platesnio ir svarbesnio klausimo, būtent kiek Lietuvos valdantieji ir su jais susiję „reikalingi žmonės“ yra iš tiesų įsitraukę į visuotinį, faktiškai paneuropinį, sankcijų V. Putino Rusijai imitavimo žaidimą. Kol kas šiais klausimais tvyro keista ir nejauki tyla, nors tai yra principinis ir gyvybiškai svarbus būtent sankcijų efektyvumo ir iš dalies Ukrainos išlikimo klausimas.
Taigi sadistiškai skaudžiu akcizo mokesčiu iš tiesų mėginta nušauti du zuikius. Pirmasis – dar labiau pablogintas Lietuvai „nereikalingų“ ir privalančių pranykti „globalioje Lietuvoje“ šalies senbuvių ir ypač niekaip nenorinčių „persiauklėti“ ir „supažangėti“ tautiečių gyvenimas. Antrasis – akcizo mokestį pavertus parodomąja bausme dujų vartotojams, kurie propagandiškai paverčiami karo Ukrainoje rėmėjais, nukreipiamas dėmesys nuo vykstančio realaus sankcijų Rusijai sabotažo ir šių dar kartą apiplėštų žmonių sąskaita kuriamas principingiausių kovotojų už sankcijų įgyvendinimą įvaizdis. Kuriamas, kaip jau seniai tapo įprasta, paprastų ir neturinčių užtarėjų šios valdžios kabinetuose Lietuvos piliečių sąskaita.