Vis dėlto yra nustelbiami užsienio muzikantų — radijo stotys pirminį ir didžiausią dėmesį skiria užsienio atlikėjams. Vargu ar tai turėtų stebinti. Pasaulinės tendencija rodo, jog nepriklausomai nuo šalies dydžio, absoliučią daugumą užsienio šalių radijo turinio sudaro JAV ir UK kuriama produkcija.
Tai yra dešimtmečius pasaulio muzikos rinkose vykstančių procesų išdava, kuomet anglosaksiškos šalys, kurdamos daug kokybiško turinio, dominuoja pasaulio rinkoje. Šio fakto konstatavimas neturėtų suklaidinti skaitytojo. Akivaizdu, kad dėl rinkos dydžio anglosaksų valstybės gali sau leisti kurti įvairius skonius tenkinančią ir kokybiškesnę muziką. Ir tai jokiu būdu neturi būti suprantama kaip vien tik neigiamas reiškinys. Tyrimai rodo, kad vaikams dažnai klausantis angliškos muzikos gerėja jų anglų kalbos žinios. Turint omeny tikrai puikų Lietuvos jaunimo anglų kalbos žinių lygį, galima daryti išvadą, kad tokia muzika vartojama dažnai ir gausiai. Ir visa tai yra gerai.
Vienintelis būdas jaunoms grupėms siekti muzikinės karjeros yra būti matomais ir girdimais. Deja, daugelio jaunų grupių bandymai patekti į eterį atsimuša į Lietuvos transliuotojų pastatytą „neformato” sieną. Būtent tai užkerta jaunoms grupėms daryti karjerą ir sėkmingai dalyvauti muzikos industrijoje, tuo pačiu metu didinant lietuviškos muzikos vartojimą. Juk visi norime, kad muzikos industrija taptų ori ūkio šaka, mokanti reikšmingas sumas mokesčių Lietuvos valstybei, skatinanti turizmą bei dalyvaujanti Valstybės įvaizdžio kūrime.
Todėl grįžkime prie to, kaip šiandien gyvena lietuvišką muzikinį turinį (nebūtinai lietuvių kalba) kuriantys atlikėjai ir grupės. Lietuvoje, kitaip nei daugelyje Vakarų valstybių, visuomenės informacijos įstatymas nereglamentuoja, kiek procentų laiko radijo stotys turi skirti Lietuvoje sukurtai muzikos produkcijai. Tai lemia, kad daugelyje radijo stočių Lietuvos kūrėjų muzikai tenka minimali laiko dalis. O jeigu tam tikros radijo stotys didžiąją laiko dalį transliuoja lietuvišką muziką, tai absoliučioje daugumoje būna abejotinos meninės vertės kūriniai. Kitaip tariant, pigus lietuviškas popsas, šlageriai ir kita. Tuo tarpu kokybišką, o automatiškai – ir brangesnę muziką kuriantys Lietuvos gamintojai lieka apleisti, turintys gerokai mažiau finansinių galimybių savo kūrybos sklaidai ir jos plėtrai užsienyje, kas kartu garsintų ir Lietuvos vardą.
Beveik identiška problematika dar prieš kelis dešimtmečius buvo pastebėta daugelyje Europos valstybių. Matant krentančius nacionalinio muzikinio turinio skaičius, didžioji dalis Europos valstybių priėmė reglamentavimą, pagal kurį tam tikrą procentą laiko kiekvienoje šalies radijo stotyje turi būti grojami nacionaliniai kūriniai. Tokios kvotos įvestos Ispanijoje, Lenkijoje, Estijoje, Latvijoje, Kroatijoje, Slovėnijoje, Švedijoje, Vengrijoje, Prancūzijoje ir t.t.. Pastarojoje nustatyta kvota nacionaliniams kūriniams siekė net 40 proc., o vėliau buvo sumažinta iki 35 procentų.
Einant laikui toks reguliavimas pradėjo rodyti pirmuosius rezultatus: įvairaus stiliaus bei žanro prancūzų muzika yra matoma ir atpažįstama visame pasaulyje. Jaunieji prancūzų kūrėjai — nuo džiazo, iki elektroninės muzikos — taip pat išgyvena pakilimą. Diskusija dėl panašių nacionalinių kūrinių kvotų šiandien vyksta ir Vokietijoje, kuri tik neseniai identifikavo kardinalų vokiškos muzikos nuosmukį.
Kaip matyti iš šių atvejų, nacionalinių kūrinių kvotų egzistavimas nėra tik mažų, nacionalinę tapatybę bet kokia kaina siekiančių išlaikyti valstybių fenomenas. Ši praktika pasiteisina ir senose, kultūriškai bei materialiai turtingose valstybėse kaip Prancūzija, Ispanija ir Švedija.
Lietuvai, siekiant plėtoti ir auginti muzikos industriją, šiandien būtinas panašaus reglamentavimo atsiradimas. Pirmiausia verta siekti, kad nacionalinių kūrinių kvota Lietuvos radijo stotims siektų bent 35 procentus. Matant užsienio pavyzdžius, tai būtų gana optimalus skaičius, kiek procentų laiko radijo stotys turėtų transliuoti Lietuvos kūrėjus. Itin svarbu, kad 1/4 šios kvotos būtų skirta naujiems — per pastaruosius tris metus sukurtiems muzikos kūriniams. Šis žingsnis būtinas, siekiant auginti jaunąją Lietuvos grupių ir atlikėjų kartą, skirti jai daugiau laiko eteryje, didinti jų potencialą, padėti eksportuoti lietuvišką muzikinį turinį į užsienį.
Kaip visa tai atrodys realybėje? Lietuvoje nėra gausu radijo stočių, grojančių tam tikro žanro muziką, viena malonių išimčių – tik džiazą transliuojanti radijo stotis. Šiandien, savaime suprantama, didžiausią laiko dalį ši radijo stotis groja klasikinį amerikietišką džiazą, arba contemporary džiazą, sukurtą anglosaksų šalyse arba Vakarų Europoje.
Sutarus dėl 35 proc. nacionalinių kūrinių kvotos, tokios radijo stotys turėtų šią konkrečią laiko dalį skirti Lietuvos džiazo kūrėjams, kurių talento mūsų šalis tikrai nestokoja. Užtenka apsilankyti vietiniuose festivaliuose ir pamatyti gausybę įvairų džiazo muzikos stilių propaguojančių talentingų jaunųjų mūsų džiazmenų. Asmeniškai džiaugčiausi, važiuojant automobiliu ir klausantis radijo, išgirsti jaunųjų muzikos kūrėjų pavardes ir kūrinius.
Įstatymo projektą pasirašė visų Seimo frakcijų atstovai, nes visi supranta, kad skyrus atitinkamą kvotą Lietuvos muzikos kūrėjams, gerės mūsų kūrėjų finansinė kasdienybė, prieinamumas, žinomumas, o svarbiausia — kokybė. Siūloma įstatymo pataisa aktualiausia jauniems, kuriantiems ir pirmuosius žingsnius muzikos industrijoje žengiantiems Lietuvos muzikos talentams. Tvirtai tikiu, kad siūlomos naujovės Lietuvos muzikos padangėje padės įsitvirtinti naujiesiems Andriams Mamontovams, Jazzu, Skampams, Antims ar Ten Walls.