Vytautas Juozapaitis. Apie išasfaltuotą sąžinę ir amžinąjį gyvenimą

Taip, chamai ir cinikai taip pat yra žmonės ir turi teisę į savo vietą po saule. Tačiau šiandien mūsų visuomenė priėjo ribą, ties kuria turi apsispręsti, ar tie, kurie ne tik savo mintimis, bet ir realiais darbais demonstruoja panieką ir visišką nepagarbą žmonėms, minta visuomenės suneštomis aukomis, vadinamomis mokesčiais, yra verti valdžios. Nors cinikams, kurie kasdien stebindami savo nešvankybių ir puikybės gelmėmis, asfaltuoja ne tik savo valdų prieigas, bet ir padorių žmonių sąmonę, kalbėti apie garbę, o juolab, apie savigarbą, vargu bau, ar apskritai dera.

„Tėvyne dainų ir artojų, už ką tu mus šitaip baudi? Iš kur šitas pyktis ir kerštas, tas melas vardan Lietuvos?“ (Justinas Marcinkevičius)

Taip, suprantu, kad tas pyktis, pagieža ir kerštas yra vienintelis silpnųjų ginklas. Tik žmogus, neturintis sąžinės arba ją praradęs, o gal ir pardavęs, gali meluoti tiesiai į akis, tyčiotis iš tų, kurie ne tik valgo, dauginasi, geria ar intriguoja, bet ir svajoja. Svajoja, tiki ir mąsto, nes tik mąstantis žmogus gali būti laisvu žmogumi. Laisvu nuo melo, laisvu nuo įsipareigojimų šėtonui, kaip tai nutiko Gėtės Faustui, už amžinąją jaunystę atidavusiam savo garbę ir sąžinę Mefistofeliui.

Tiesa, ir tas lietuviškasis Mefistas yra ne kas kitas, kaip apsišaukėlis, silpnavalis melagėlis, pats pardavęs dūšią velniui, o todėl besiblaškantis ir net neprisiimantis atsakomybės už savo veiksmus. Vienintelis jo įsivaizduojamos stiprybės įrankių rinkinys – kerštas, šmeižtas, patyčios ir intrigos, kurių netekęs jis taptų niekuo.

Taip, amžinasis gyvenimas mūsų laukia. Bet ne šiame, o geresniame pasaulyje. Ten, kur viskas tikra. Be melo. Ten, kur nieko nenusipirksi ir neišsikeisi. Ten, kur nėra baimės ir kur vyrauja meilė.

Taip, meilė. Toks keistas žodis, kuriame telpa viskas. Jeigu nėra meilės – nėra nieko. Ir ne apie dauginimąsi čia... O apie tikėjimą, viltį ir svajonę. Apie nuoširdų norą būti išgirstam, būti
pastebėtam, būti nepažemintam. Ir apie pareigą, kuri visada yra ir privalo būti ištikima meilės palydove. Nes meilė ir yra įsipareigojimas globoti, rūpintis.

„Tu gyveni savo poelgiais, o ne kūne. Tu esi tavo veiksmai, ir nėra jokio kito tavęs“ (Antuanas de Sent Egziuperi).

Ar pamenate „Mažąjį Princą“? Juk ta alegorinė pasaka yra apie mus visus, apie mūsų buvimo prasmę. Juk iš tiesų, gali kalbėti apie save tūkstančius žodžių, gali nusisamdyti netgi tuos žodžius
sugalvojančius profesionalus.... Tačiau „tu esi tavo veiksmai, ir nėra jokio kito savęs“...

Ir dar. Jeigu tie cinikai, užsibetonavę savo jausmus ir atjautą kitiems, netiki tuo amžinuoju gyvenimu, gal jiems bent kiek rūpi šalia esantys ar jų palikuonys? Taip, vaikai neprivalo ir neturi
atsakyti už savo tėvų daromas nuodėmes ar klaidas, nors neretai tie tėvai įsivaizduoja, kad viską daro dėl tų vaikų gerovės. Tačiau yra didelė tikimybė, kad tie vaikai, ar šalia esantys žmonės, naiviai ir vaikiškai įtikėję į cinikų ir chamų skleidžiamas tiesas, vieną dieną praregės ir supras, kad negali didžiuotis tais, kuriuos laikė savo didvyriais. O būti ištrintam iš atminties ir reiškia netekti amžinojo gyvenimo galimybės.

Ne, tai ne pamokslas. Ir net ne rinkiminė agitacija. Tai mano asmeninė nuomonė apie visa tai, ką matau ir jaučiu šiandien aplink. Ir visiškai nepriklauso, kur ir kuo dirbu šiandien. Mano aukščiausias uždavinys – gyventi ir veikti taip, kad mano vaikams, gyvenantiems čia, ir mano tėvams, esantiems amžinybėje, nebūtų gėda už mane. Nes nieko nėra baisiau už svetimą gėdą. Juolab, kai tas „svetimas“ yra tavo artimasis.

Na, o pabaigai tiems cinikams, kurie savo silpnumą maskuoja pykčiu ir pagieža, kurie įsivaizduoja, kad kvailindami kitus, jie pelnys pripažinimą, primenu, kad autoriteto ir pagarbos neįmanoma nei
nusipirkti, nei lizinguoti, nei kaip nors kitaip įgyti... Tik savo gyvenimu ir veiksmais. Taip, galima įvaryti baimę, galima priversti žmones krūpčioti. Bet kuo visa tai baigiasi, galima sužinoti paskaičius knygas ir vadovėlius. Taigi, to ir palinkėsiu save „valdančiaisiais“ įsivaizduojantiems.