Praėjus daugiau nei pusmečiui sunerimta, kad netrukus vienas iš korupcija įtariamų teisėjų apskritai gali išvengti bet kokios atsakomybės. Jau šį mėnesį vienam iš įtariamųjų sueina 65 metų amžius. Pensinio amžiaus sulaukęs teisėjas atleidžiamas iš pareigų, skiriant solidžias socialines garantijas.
Nesulaukę patarimų iš Teisėjų tarybos, taip pat veiksmų iš Teisės ir teisėtvarkos komiteto, kuris Seime atsako už teisingumo klausimus, dalis Seimo narių ėmėsi iniciatyvos surengti apkaltą galimai Konstituciją pažeidusiems ir priesaiką sulaužiusiems teisėjams. Tuo tikslu Seime įregistruotas nutarimo projektas.
Teisėjų apkaltos klausimui atsidūrus dėmesio centre, Teisėjų taryba po uždarų savo posėdžių suskubo patarti Prezidentui atleisti kai kuriuos teisėjus dėl teisėjo vardo pažeminimo. Valdančioji dauguma suskubo pareikšti, kad apkaltos teisėjams nerengs.
Jei nebus apkaltos, nebus atsakomybės
Taigi šiuo atveju pradėti trys procesai vienu metu – įprastas tokiais atvejais baudžiamasis, apkaltos iniciatyva Seime (jo pagrindas Konstitucijos 116 str.) ir Teisėjų tarybos patarimo pagrindu Prezidento siūlymas atleisti teisėjus pažeminus teisėjo vardą (jo pagrindas Konstitucijos 115 str.).
Dėl baudžiamojo proceso viskas lyg ir aišku, prokurorai ir ikiteisminio tyrimo įstaigos siekia ištirti nusikaltimus ir perduoti bylą teismui.
Tuo tarpu Teisėjų tarybos pasiūlymas Prezidentui tiesiog atleisti kai kuriuos teisėjus pažeminus teisėjo vardą (Konstitucijos 115 str.) yra nepakankamas ir leidžia galimai priesaiką sulaužiusiems teisėjams išvengti Konstitucinės atsakomybės.
Lietuvos Konstitucija, jos 74 ir 116 straipsniai numato ypatingą, konstitucinę atsakomybę Aukščiausiojo ir apeliacinio teismo teisėjams, kai šie šiurkščiai pažeidžia Konstituciją ar sulaužo priesaiką. Šią atsakomybę įgyvendinti pavesta tik Seimui. Tokiais atvejais Konstitucijos 74 str. numato ypatingą procesą – apkaltą Seime, kurios rezultatas – ypatinga Konstitucinė sankcija – pašalinimas iš užimamų pareigų.
Atkreiptinas dėmesys kad šis procesas taikomas ne bet kokiems teisėjams, o tik tiems, kurie eina pareigas Aukščiausiajame ir Apeliaciniame teisme (tai teismai, kurie turi ypatingas teises, pvz., teisę taisyti žemesnių teisėjų klaidas, teisėjų paskyrime dalyvauja Seimas).
Priesaikos sulaužymas ir Konstitucijos pažeidimas gali būti konstatuojamas nebūtinai po to, kai teismas teisėją pripažįsta kaltu padarius nusikaltimą. Pvz., teisėjas priesaiką gali sulaužyti pažeisdamas teisėjų etikos kodekso nuostatas. Buvus šiurkštų konstitucijos pažeidimą ir priesaikos sulaužymą konstatuoja Konstitucinis Teismas, kuris teikia išvadas Seimo vykdomame apkaltos procese.
Konstitucinis ir baudžiamasis procesas vienas kitam neprieštarauja – priešingai – jie abu svarbūs, jų uždaviniai yra skirtingi ir labai svarbūs. Jie gali vykti kartu, gali sekti vienas po kito. Procesas dėl Konstitucijos pažeidimo neįmanomas, jei Seime pritrūks balsų pradėti apkaltos procesas, taip pat ir tada, jei Prezidentas, Teismų tarybos patartas, atleis teisėjus pažeminus teisėjo vardą.
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti – koks skirtumas, kokį Konstitucijos straipsnį pritaikys – 115 ar 116, abiem atvejais teisėjai bus atleisti. Iš tiesų skirtumas yra esminis. Jei nebus apkaltos, galimai Konstituciją pažeidę ir priesaiką sulaužę teisėjai išvengs konstitucinės atsakomybės, visuomenė nematys jokio viešo proceso, negalėsime analizuoti susiklosčiusios situacijos priežasčių, negalėsime pamatyti, kiek yra pažeidžiama teismų sistema ir kaip ją gydyti. Viskas bus padaryta greitai ir pakankamai tyliai po uždaruose Teisėjų tarybos posėdžiuose gimusių patarimų.
Teisėjų taryba klaidina Prezidentą?
Teisėjų savivaldos institucijos (Teisėjų taryba, Teisėjų etikos ir drausmės komisija, Teisėjų garbės teismas) priešingai nei numato Konstitucija, Teismų įstatymas ir Didžioji teisėjų chartija, mano nuomone, vengia nagrinėti teisėjų galimus nusižengimus ir nedrįsta imtis efektyvių priemonių įgyvendinti teisėjų savivaldą ir atsakomybę.
Jau vasario mėnesį, tik paaiškėjus pirminei informacijai apie galimus teisėjų pažeidimus, Teisėjų taryba turėjo rinktis į neeilinį posėdį ir svarstyti galimus teisėjų etikos kodekso, teismų įstatymo, teisėjo priesaikos ir Konstitucijos pažeidimus. Juk etikos pažeidimui nagrinėti nebūtina laukti baudžiamojo proceso pabaigos. Tokių pažeidimų vertinimas yra išskirtinė teisėjų savivaldos pareiga.
Konstitucija ir įstatymai suteikia plačius įgaliojimus Teisėjų tarybai ne tik apgailestauti dėl situacijos teismų sistemoje, bet ir imtis proaktyvių veiksmų – dalyvauti teisėkūroje, patarti Prezidentui ir Seimui, vertinti teisėjų elgesį, imtis veiksmų, kad galimai priesaiką sulaužę ir Konstituciją pažeidę teisėjai neišvengtų atsakomybės.
Tiesa, praėjus keliems mėnesiams po vadinamojo teisėjų korupcijos skandalo, Teisėjų taryba susirinko į uždarus posėdžius. Deja, juose gimę sprendimai byloja, kad „plaukiama paviršiumi“ – siekiama apsaugoti kolegas nuo pilnos atsakomybės, kurią numato Lietuvos įstatymai.
Po tokių posėdžių Prezidentas, Seimo nariai ir visuomenė, nepaisant Konstitucinės teisės ekspertų įspėjimų, klaidinami priimti sprendimus, kurie vėliau gali būti pripažinti antikonstituciniais ir padėti išvengti teisinės atsakomybės minėtiems teisėjams, visiems laikams. Užkirsti kelią šių teisėjų apkaltai Seime, o tuo pačiu Konstitucinės atsakomybės įgyvendinimui.
Reikia nepamiršti, kad šiuo atveju kalbama apie galimą itin aukštas pareigas ėjusių teisėjų bendruomenės narių atsakomybę, kai kurie iš jų (pvz., E. Laužikas buvo Teisėjų tarybos narys ir vienas iš vadovų). Tad šiuo atveju turi būti taikomi ypatingi skaidrumo ir objektyvumo standartai idant nekiltų abejonių, kad pati teisėjų bendruomenė, pasitelkusi politikus gali dangstyti sunkiai nusižengusius teisėjus ir/arba subkultūrą, kuri nesuderinama su demokratinei valstybei keliamais standartais.
Jei norime pokyčių teismų sistemoje, būtina apkalta ir specialus parlamentinis tyrimas
Teisės viršenybė yra svarbi gerovės valstybės sąlyga. Teisės viršenybė negali būti užtikrinta be efektyviai ir veiksmingai veikiančios teisminės valdžios.
Teismų sistema yra viena iš trijų bet kurios demokratinės valstybės galių. Jos misija yra garantuoti patį teisinės valstybės egzistavimą ir tokiu būdu užtikrinti tinkamą nešališką, teisingą, sąžiningą ir veiksmingą įstatymo taikymą.
Teisės viršenybė nesuderinama su korupcija, teisėjų pažeidžiamumu. Teismai yra nepriklausomi, o jų savivaldą užtikrina jų pačių sukurtos institucijos – Teisėjų taryba ir kt. Minėta, kad Lietuvoje susiklostė ypatinga situacija, kai priesaiką galimai sulaužė ir Konstituciją pažeidė įtakingi teismų savivaldos nariai, užėmę aukščiausias pareigas teisminės valdžios sistemoje.
Tokioje situacijoje pagal Konstituciją veiksmų turi imtis Seimas pradėdamas apkaltos procedūrą, ji turi būti prieinama visuomenei, jokių uždarų posėdžių tik atviras ir skaidrus procesas. Nesurengus apkaltos ir neįgyvendinus Konstitucijos, teismų sistema ir toliau liks uždara, pažeidžiama, nebus užtikrintas teismų ir teisėjų nepriklausomumas, o tai nesuderinama su teisinės valstybės, gerovės valstybės vizija.
Antras darbas, kurio turėtų imtis Seimas – tai inicijuoti viešą, skaidrų parlamentinį tyrimą, įtraukiant į jį Seimo opozicijos, visuomenės atstovus siekiant parengti teisės aktus, kurie užtikrintų efektyvų ir veiksmingą teismų sistemos funkcionavimą. Akivaizdu, kad pasitikėjimo problema nėra prasta teisėjų komunikacija, maži atlyginimai ar socialinės garantijos, kaip bandoma pateikti pastaraisiais metais sprendžiant teisėjų įvaizdžio klausimus. Priežastys kur kas gilesnės ir jas turime suprasti.