Vaikystėje buvom įsitikinę, kad egzistuoja tokios juoko dujos – paleidžia kas tokių dujų ir juokiasi homerišku juoku didelis ir mažas iki nukritimo. Prisiminiau anas dujas stebėdamas dabartinę diskusiją apie dujų ūkio pertvarką. Nors ūkyje dujos rimtos, čia taip pat justi linksmas elementas – tačiau apie viską iš eilės.
Virgis Valentinavičius
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Ne taip seniai ponas Valerijus Golubevas, „Lietuvos dujų“ valdybos pirmininkas, po „sunkių“ derybų su ponu Valerijumi Golubevu, „Gazprom“ viceprezidentu, paskelbė, kad Lietuvai dujų kaina nebus sumažinta, skirtingai nuo Latvijos ir Estijos, ir dėl to kalti tariami „Gazprom“ turto nacionalizacijos planai, kuriuos rezga Lietuva. Energetikos ministras Arvydas Sekmokas atsakė, kad Lietuva nesiderėjo su „Gazprom“ dėl dujų kainų ir kad Lietuvoje vartotojas už dujas moka ir mokės mažiau, negu Latvijoje. „Lietuvos dujos“ metė atgal, kad tai girdi netiesa, Lietuva derėjosi su „Gazprom“... suprask Golubevo derybos su Golubevu buvusios Lietuvos derybos su „Gazprom“.

Golubevo-Golubevo pseudoderybų rezultatas yra uoliai tiražuojama žinia, esą Latvija ir Estija gauna žemesnę kainą. Pasižiūrėjus atidžiau, tai - gerokas blefas. Žemesnės kainos Baltijos kaimynėms žadamos su sąlyga, kad bus perkami didesni, ikikriziniai kiekiai, ko nei Latvija, nei Estija neskuba daryti. Be to, Latvija už dujas dabar moka žymiai brangiau, negu Lietuva, ir net jei tariamas kainos sumažinimas virstų tikrove, latvių vartotojas mokėtų daugiau, negu lietuvių – tą ir turėjo galvoje ministras Sekmokas.

Uoliai tiražuojama žinia, esą Latvija ir Estija gauna žemesnę dujų kainą. Pasižiūrėjus atidžiau, tai - gerokas blefas. Žemesnės kainos Baltijos kaimynėms žadamos su sąlyga, kad bus perkami didesni, ikikriziniai kiekiai, ko nei Latvija, nei Estija neskuba daryti.
Virgis Valentinavičius

Tačiau blefuodamos tariamomis derybomis, „Lietuvos dujos“ demonstruoja savo požiūrį į Lietuvos valstybę – labai iškalbingas įsitikinimas, kad derybose su „Gazprom“ nei energetikos ministras, nei premjeras (kuris kėlė dujų kainos klausimą premjerui Vladimirui Putinui pavasarį Maskvoje) nereikalingi.

Tą požiūrį byloja ir „Lietuvos dujų“ susirašinėjimo „kultūra“. Laikraščiuose skelbiamus grasinančius „Gazprom“ laiškus Lietuvai matė visi – bet tai ne visa korespondencija. Klasikinis pavyzdys: Energetikos ministerija, kuri tiesiogiai valdo valstybės akcijas „Lietuvos dujose“, lapkričio 11 d. paprašo atsiųsti Europos Komisijos atsakymą į „Lietuvos dujų“ užklausimą, ar Lietuva gali pretenduoti į išimtį, nevykdyti EK energetikos direktyvos ir neatskirti vamzdynų valdymo ir dujų tiekimo (priminsime, kad tą patį klausimą EK siuntė ir Energetikos ministerija ir gavo atsakymą, kad ne, negali – Lietuva turi įgyvendinti vadinamąjį trečiąjį paketą). „Lietuvos dujos“ gavo iš EK analogišką atsakymą - negali, tačiau lapkričio 20 d. rašte energetikos ministerijai atsisako pateikti EK atsakymą, nors pagal akcinių bendrovių įstatymą privalo supažindinti akcininkus, jiems pareikalavus, su tokio pobūdžio dokumentais.

„Lietuvos dujos“ neduoda dokumento Vyriausybei, kadangi EK atsakymas bendrovei nepatinka, nes iš esmės pritaria Vyriausybės politikai atskirti dujų vamzdynų nuosavybę. Oficialus „Lietuvos dujų“ atsakymas baigiasi ne itin oficialiai atrodančia užuomina susitarti – „Lietuvos dujos“ savo akcininkui energetikos ministerijai rašo: „bendrovė yra linkusi diskutuoti bei svarstyti klausimą dėl apsikeitimo abi šalis dominančia informacija“.

„Lietuvos dujų“ požiūris į Lietuvą matyt negali būti kitoks – šiai bendrovei paprasčiausiai sunku atprasti nuo senosios tvarkos, kad valstybė turi patarnauti „Lietuvos dujoms“, ne atvirkščiai. O Algirdo Brazausko valstybė tarnavo išsijuosusi - nė nemirktelėjus „Gazprom“ pusdykiai atiduotas visas dujų ūkis– įskaitant vamzdynus, ko nepadarė net Baltarusija ir Ukraina. Todėl „Lietuvos dujos“ nuosekliai ignoruoja Lietuvos interesus (pvz. vilkino ir žlugdė Lietuvos dujų sistemos užžiedinimą tiesiant dujotakį Klaipėda-Jurbarkas, užtai aktyviai investavo į dujų tranzito į Kaliningradą infrastruktūrą; faktiškai sabotavo dujotiekio į Lenkiją projektą). Kiek Lietuvos interesai buvo sistemingai ignoruojami, tiek nuožmiai buvo ginami „Gazprom“ ir „E.ON“ interesai.

„Lietuvos dujoms“ sunku gerbti Lietuvą ir todėl, kad puikiai žino, jog pagal geriausias brazauskines tradicijas bus užtikrintas pritariančiųjų choras viešojoje erdvėje. Bepigu leisti dvigubo Golubevo blefą „galėjo atpiginti, bet neatpigino“, kai gerai žinai, jog bus „informacinis palaikymas“. Jį pirmiausia garantuoja neišdildomas įspūdis, kurį dienraščių pardavimų skyriams daro „Gazrpom“ laiškų Vyriausybei faktūros.

„Lietuvos dujų“ požiūris į Lietuvą matyt negali būti kitoks – šiai bendrovei paprasčiausiai sunku atprasti nuo senosios tvarkos, kad valstybė turi patarnauti „Lietuvos dujoms“, ne atvirkščiai. O Algirdo Brazausko valstybė tarnavo išsijuosusi - nė nemirktelėjus „Gazprom“ pusdykiai atiduotas visas dujų ūkis– įskaitant vamzdynus, ko nepadarė net Baltarusija ir Ukraina.
Virgis Valentinavičius

Informacinį palaikymą taip pat užtikrina koks nors energetikos institutas, faktiškai oficialus Rusijos energetikos lobistas Lietuvoje, kurio ekspertas Vaclovas Miškinis paslaugiai paaiškina, kad Lietuva baudžiama už skubotą trečiosios direktyvos įgyvendinimą. Rusijos ambasadoriaus Vladimiro Čchikvadzės pietų užtaiso Birutei Vėsaitei užtenka pakovoti ir prieš branduolinę, ir koneveikti pertvarką dujų ūkyje.

Iš politinės užmaršties vėl išnyra Artūras Paulauskas, šaukiantis, kad dujų ūkio pertvarką inicijavusi valdžia yra nepakaltinama. Paulauskui yra ko stengtis prisimenant, kiek jo partijai reiškė Rusijos dujų tarpininkų rėmimas ir kaip socialliberalai nusipelnė gerindami „Dujotekanos“ „verslo sąlygas“ (kad ir žemės išteklių mokesčių lengvatomis). Vėsaitės kompanionas (bene irgi ragavo Čchikvadzės pietų?) Justinas Karosas reikalauja Sekmoko atsistatydinimo po to, kai socialdemokratų frakcijoje apsilanko ir nepaslaugią valdžią – ne tokią, kaip prie Brazausko - skundžia „Lietuvos dujų“ vadovas Viktoras Valentukevičius.

Atskirai reikėtų paminėti Laisvosios rinkos instituto atstovo Žilvino Šilėno paskelbtą komentarą.
Pasirodo, institutas už laisvą rinką tik tol, kol laisva rinka nepaliečia rėmėjų interesų – o „Lietuvos dujos“ yra LLRI „auksinis“ rėmėjas, „Dujotekana“ - sidabrinis. Rašinyje vienas prie vieno atkartojami visi „Lietuvos dujų“ argumentai pradedant tuo, jog nuosavybės atskyrimas esą pabrangins dujas, kad suskystintų dujų terminalą galima statyti neatskyrus nuosavybės ir kad geriau vadinamasis nepriklausomas reguliatorius, kuris valdytų dujų judėjimą vamzdynuose.

Užuot kartojęs „Lietuvos dujų“ paruoštukus apie nuosavybės atskyrimo nenaudingumą ir nepraktiškumą Šilėnas galėjo pasižiūrėti bent kelis Europos Komisijos tyrimus, apimančius visą ES (2007m.sausio 10 d. tyrimas dėl Europos dujų ir elektros rinkų; 2007 m. rugsėjo 19 d. dujų ir elektros direktyvos poveikio tyrimas). Tyrimų išvada vienareikšmiška – visiškas nuosavybės atskyrimas veiksmingiausiai užtikrina vartotojų pasirinkimo galimybes ir geriausiai skatina investicijas. Atskirtų vamzdynų ir tiekimų įmonių nebeveikia sutampantys tiekimo ir gamybos įmonių interesai, išvengiama pernelyg griežto ir sudėtingo reguliavimo bei neproporcingos administracinės naštos.

Dujų kaina Lietuvos vartotojui turi priklausyti nuo situacijos pasaulinėje rinkoje, o ne nuo to, kuria koja atsikelia iš lovos koks nors „Gazprom“ bosas.
Virgis Valentinavičius

Akivaizdu, kad „Lietuvos dujų“ ginama vertikaliai integruota bendrovė turi natūralias paskatas neįsileisti konkurentų. Atitinkamai beprasmiška statyti terminalą, kol vamzdžius valdo monopolistas, nes pastačius terminalą gali pasirodyti, kad trūksta tinklo pajėgumų priimti dujas iš terminalo. UAB „Intergas“ yra išbandžiusi, kaip „lengvai“ „Lietuvos dujos“ išduoda prisijungimo prie tinklo sąlygas. Prireikė net Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos įsikišimo. Su tokiomis tradicijomis konkurentamss pasitikti labai sunku įsivaizduoti, kad „Lietuvos dujos“ ims ir atvers vartus pigioms Kataro ar Alžyro suskystintoms dujoms.

Taip išeina, kad į laisvos konkurencijos ir laisvos rinkos idealų gynimą pretenduojantis LLRI imasi ginti ne šiaip sau monopolininką, bet Rusijos valstybinį dujų monopolį „Gazprom“. Kaip gi taip? Koks kipšas sugundė Lietuvos libertarizmo tvirtovę radikaliai keisti tikėjimą?

Britų žurnalistas Edwardas Lucas jau kadaise teigė, kad gretimose Rusijai šalyse dujos ir nafta pridaro visokių stebuklų – veikia „linksmieji pinigai“ (funny money), kurie kvailina ir deformuoja vietos politiką, o kai kuriuos politikierius paverčia stačiai klounais. Dabar Lietuvoje matome, kad linksmieji pinigai tebeveikia, ir kad jie paverčia juokdariais ne tik politikus, bet ir LLRI ekspertus.

Galop visi argumentai už ir prieš pertvarką dujų ūkyje susiveda į dvi strategijas – nedarymo ir darymo. Pagal pirmąją dabar energetika - tobula, nieko nereikia keisti, dvidešimt metų energetinės priklausomybės politikos esąs įstabus buvusių valdžių pasiekimas. Šita Paulausko, Vėsaitės, Karoso strategija reiškia, kad nieko nereikia daryti, tik išsiprašyti dujų kainas iš rusų - ir ramu kaip kape.

Nieko nedarymo strategija per dvidešimt metų atvedė į situaciją, kai nepaslankus ir nelankstus monopolistas Lietuvai dujas parduoda brangiau negu Vokietijai. Tai ypač rėžia akį, kai kainos pasaulinėje dujų rinkoje smarkiai krenta dėl sėkmingo skalūnų dujų eksploatavimo JAV ir todėl susidariusio suskystintų dujų pasiūlos pertekliaus. „Gazprom“, užuot atsižvelgęs į pasaulinę konjunktūrą, užsiima Lietuvos auklėjimu ir politiniu kainų nustatymu, o tai yra dar vienas argumentas Lietuvai kiek galima greičiau kurti alternatyvaus tiekimo infrastruktūrą – dujų kaina Lietuvos vartotojui turi priklausyti nuo situacijos pasaulinėje rinkoje, o ne nuo to, kuria koja atsikelia iš lovos koks nors „Gazprom“ bosas.

Nieko nedarymas toliau stiprins priklausomybę nuo Rusijos energetikos, vadinasi stiprės Rusijos interesai Lietuvoje ir, atitinkamai, stiprės nelinksmas linksmųjų pinigų poveikis.
Virgis Valentinavičius

Nieko nedarymo strategija per dvidešimt metų padidino energetinę priklausomybę nuo Rusijos, ypač po Ignalinos branduolinės uždarymo. Kasmet už dujas Lietuva sumoka tris milijardus litų, dar aštuoni šimtai milijonų išeina elektros importui. Šitos priklausomybės nepanaikins atsinaujinanti energetika, kurios didėjimas – ribotas (nuo 13 iki 23 procentų visos energetikos 2020m.), ir kuri – gerokai brangesnė. Nieko nedarymas toliau stiprins priklausomybę nuo Rusijos energetikos, vadinasi stiprės Rusijos interesai Lietuvoje ir, atitinkamai, stiprės nelinksmas linksmųjų pinigų poveikis.

Todėl strategiškai svarbiausia – pigios dujos (tiekimo monopolio sugriovimas ir alternatyvus tiekimas) ir pigi elektra (branduolinė jėgainė), pigios dujos ypač svarbios, kol branduolinė nepastatyta. Arvydo Sekmoko strategija yra daryti – dujų sektoriuje tai reiškia paraidį Europos Komisijos energetikos direktyvos įgyvendinimą, vedantį į monopolio – bet kokio, ne tik „Gazprom“ – panaikinimą ir dujų rinkos sukūrimą. Tada Lietuva galės manevruoti ilgalaikiais susitarimais (su tuo pačiu „Gazprom“) ir vadinamosiomis spotinėmis dujų kainomis, kurioms kelią atvers alternatyvus tiekimas per suskystintų dujų terminalą ir jungtį su Lenkija. Žilvinas Šilėnas aiškina, kad tai irgi bus rusiškos dujos – galimas daiktas, bet ne tai svarbu, svarbu jų kaina – rusiškos dujos toje pačioje Vokietijoje pigesnės dėl spotinių kainų įtakos ir Lietuvai reikia to paties.

Nedarymo ir darymo strategijos yra arba-arba strategijos, kurių neįmanoma derinti. Negalima iškart ir pataikauti „Gazprom“ interesams, ir nuoširdžiai siekti EK energetinės direktyvos įgyvendinimo. Todėl neverta tikėtis, kad įmanomas kažkoks švelnus ir bekraujis perėjimas iš monopolinio dujų ūkio į atvirą dujų rinką – tam priešintųsi bet koks monopolistas, ne tik „Gazprom“. Juolab visi „Gazprom“ viešieji žingsniai vienareikšmiškai sako: priešinsimės, nevengiama netgi grubių pažadų („gali sutrikti dujų tiekimas“).

Tad kiekvienam reikia apsispręsti, kurią strategiją rinktis. Ar eiti su valstybe, kuri kovoja už dujų rinkos sukūrimą ir geresnę kainą vartotojui, ar su monopolistu, kuris bando neleisti sugriauti aklinos sienos tarp Lietuvos dujų ūkio ir likusio pasaulio. Darymo strategija reiškia, kad kelyje į geresnę dujų kainą reikia pasiruošti, jog trumpalaikėje perspektyvoje monopolistas bus „grubus“ ir bandys šantažuoti didesnėmis kainomis (dvigubas Golubevas).

Kita vertus, monopolisto pastangas išlaikyti Lietuvą atskiriančią sieną labiausiai pakerta dujų kainų skirtumas šiapus ir anapus – jis dabar stačiai per didelis. Tai reiškia, kad didžiausia „Gazprom“ jėga – pinigai – pradeda žaisti prieš monopolistą. Dujų kainų skirtumas darosi toks, kad jokie linksmieji pinigai nebegalės įrodyti, kad juoda yra balta, kitaip sakant melas apie dujų kainą darosi brangesnis už pačias dujas.

Pasaulyje dujų kainos krenta greičiau ir tai trupina sienas, ginančias paskutinius „gazprominių“, aukštų kainų rezervatus, įskaitant Baltijos valstybes. O darymo strategija reikalauja griauti tas sienas iš vidaus – tai yra dora Europos Sąjungos narė Lietuva turi stropiai vykdyti dorą Europos Komisijos energetikos direktyvą ir taip užtikrinti vartotojams dorą dujų kainą.

Virgis Valentinavičius yra premjero Andriaus Kubiliaus patarėjas.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Lietuvė apsilankė Š. Korėjos restorane: net ir valgant skanų maistą sunku negalvoti apie režimą (72)

Žinau, kad rašydama šį straipsnį ir prisipažindama, kad sąmoningai nusprendžiau apsilankyti...

Latvių pasiekimas išjudino lietuvius: už mane daugiau uždirba net Panevėžio duobkasys feisbuke plinta kvietimas streikuoti (175)

Latvijos sveikatos apsaugos ministerija pranešė, kad Latvij os ligoninė se dirbančių gydytojų...

R. Vanagaitė išklojo, ką patyrė su politikais Maskvoje matė palūžusį V. Uspaskichą (184)

Autobiografinę knygą „Višta strimelės galva“ pristatanti rašytoja, viešųjų ryšių...

Naudinga žinoti perkantiems NT: praktiniai patarimai (20)

Šiame straipsnyje kalbėsime apie pasirengimo nuomai etapą nuo objekto paieškos iki įsigijimo...

Tragiška avarija Vilkaviškio rajone: vairuotojas žuvo, keleivis sužalotas

Vėlų pirmadienio vakarą, apie 22.20 val., Vilkaviškio r., kelio Vilkaviškis-Gražiškiai...

Išskirtiniai sostinės butikai: kokių vienetinių prekių ten galima rasti? (5)

Jaukiose sostinės senamiesčio gatvelėse yra įsikūrę daugybė butikų, kuriuose galima atrasti...

Ar gali būti, kad nuo sekso senstama? (8)

Panašu, kad taip. Išvadą, jog seksualinis aktyvumas turi įtakos senėjimo procesui, padarė...

Policininkai talkino slaptam detektyvui: klientus domino ne tik meilužių gyvenimas (17)

Dabar jau į pensiją pasitraukę du Vilniaus policininkai ne vienerius metus galėjo talkinti...

Pristatė baldus katėms: gyvūnams sunku atsispirti (1)

IKEA neseniai pristačius baldų augintiniams kolekciją, įmonė „Okawa Kagu“ pristatė tik...

C. Ronaldo antrus metus iš eilės išrinktas FIFA geriausiu pasaulio žaidėju Kaip lietuviai prisidėjo prie rinkimų (13)

Pirmadienio vakarą Londone paaiškėjo, kam atiteko FIFA futbolo geriausiųjų apdovanojimai –...