Vitalija Jankauskaitė-Milčiuvienė. Kam užkliuvo piligriminis turizmas, arba kodėl piligrimus laikome keliaujančiais ubagais?

Po diskusijų bei išanalizavus naujausius tyrimus ir studijas buvo suformuluota štai tokia turizmo ateities perspektyva: „Geriau naudoti turizmo potencialą šalies pažangai – laikantis darnumo principų ir taikant inovatyvius sprendimus, skaitmeninimo galimybes, specializuojant paslaugas konkrečioms rinkoms, tikslinėms grupėms, didinti turizmo srityje kuriamą pridėtinę vertę. Ypač svarbu vystyti kultūrinio ir gamtinio turizmo horizontalias prioritetines kryptis, puoselėti kultūrinio ir gamtinio kraštovaizdžio vertybes ir tinkamai panaudoti jų išteklius, ypatingą dėmesį skirti vietos ir regionų savitumui, motyvuoti keliautojus daugiau laiko praleisti šalies regionuose. Numatytos tikslinės Lietuvos turizmo kryptys – sveikatinimo, verslo, piligriminis ir gastronominis turizmas – kurs naujas darbo vietas bei naujas turizmo paslaugas, mažins sezoniškumą.“

Visas įdirbis gal ir būtų tapęs kūnu. Tačiau... Kai kurie turizmo verslo atstovai pasipiktino, kodėl tarp tikslinių krypčių atsirado piligriminis turizmas! “Iš piligrimų tik kalnai šiukšlių. Jie valgo savo maistą, miega kur pakliuvo. Iš jų jokios naudos“, – tvirtino verslininkai privačiuose pokalbiuose. Esą, kam reikalingi tie ubagai? Tegul atvažiuoja kokie turtingi britai ir švenčia bernvakarius geriau.

Verslininkai nebūtų verslininkais, jei nebūtų ėmę savo nuomonės ginti įjungę visus galios svertus. Pradedant žiniasklaida, baigiant įtakingų žmonių užtarimais.

Va čia aš ir sutrikau. Ar tikrai, tie piligrimai tokie vargšai be skatiko? Ypač tuo suabejojau prisiminusi keletą savo bičiulių, kurie keliavo garsiausiu piligrimų maršrutu – Šv. Jokūbo keliu, vedančiu į Santjago de Kompostelą Ispanijoje.

Tie žmonės tikrai nebuvo vos galą su galu suduriantys, atvirkščiai, sakyčiau, pasiturintys. Jie tiesiog ieškojo gyvenime naujų patirčių, ramybės ir pabuvimo su savimi. Jie galėjo sau leisti pasiimti tris savaites atostogų, skirtų vien šiai piligriminei kelionei. Galėjo leisti gerus batus, patogius rūbus. Galėjo leisti valgyti ir miegoti tris savaites Ispanijoje ar Prancūzijoje. Ir tikrai nesinešė su savimi lašinių bryzelio ir lietuviškos duonos kriaukšlelės kuprinėje, kaip koks S. Daukantas pėsčiomis nužygiavęs daugiau nei 300 kilometrų iš Papilės iki Vilniaus.

Pirminė žodžio „piligrimas“ reikšmė – svetimšalis (iš lotynų kalbos). Šiais laikais taip dažniausiai vadinasi žmonės keliaujantys dvasiniu tikslu. Žinoma, kiekvienam tas tikslas gali būti įvairus – nuo šventos vietos aplankymo iki gilinimosi į save, savo vidinio (dvasinio) pasaulio pažinimo ir tobulinimo. Niekur nepasakyta, kad tais tikslais keliauja tik kokie dvasiniai asketai, kuriems nei valgyti, nei gerti nereikia.

Jungtinių Tautų Pasaulinė turizmo organizacija skaičiuoja, kad kasmet 600 milijonų žmonių išsiruošia į piligrimines keliones. Pasaulyje religinis turizmas užima ketvirtą vietą pagal kelionės motyvus. Vienas greičiausiai augančių turizmo segmentų tirtas ir Lietuvoje. Šį vasarį „Kurk Lietuvai“ baigė analizę, iš kurios paaiškėjo, jog religinio turizmo potencialas Lietuvoje neišnaudojamas. Vilniaus miesto valdantieji religinio turizmo vystymą yra įsitraukę į svarbiausių darbų programą. „Go Vilnius“ atlikta turistų apklausa parodė, jog pusė respondentų į klausimą „Ką veikėte Vilniuje?“, atsakė, jog lankė bažnyčias arba piligrimines vietas.

Praėjusią savaitę Šiluvoje keturi merai (Raseinių, Kelmės, Šiaulių rajonų ir Šiaulių miesto) pasirašė bendradarbiavimo sutartį, kuria siekiama skleisti religinio turizmo ir piligrimystės šalyje idėjas, vieningai skatinti lankyti religinius bei kultūrinius objektus ir kurti piligrimystės įvaizdį. Ceremonijoje dalyvavęs Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas sveikino savivaldybių vadovus priėmus reikšmingą sprendimą religinio ir piligriminio turizmo plėtrai.

Atrodo argumentų užtektinai, jog religinis (piligriminis) turizmas mūsų šalyje turi potencialo, kurį galėtume vystyti ir kuris neštų naudą šalies ekonomikai. Juo labiau, kad toks turizmas – tai ilgos kelionės pėsčiomis, kurios pasaulyje siejamos su lėtuoju turizmu. Toks keliavimas leistų turistams ilgiau laiko pralesti šalies regionuose. O tai sudarytų galimybes kurtis naujiems paslaugų verslams. Pagaliau, religinis turistas tikrai aplankytų ir kitus kultūrinius ar gamtinius objektus.

Tvirtai tikiu ir žinau, kad piligriminis turizmas Lietuvoje turi didelį potencialą. Esu be galo dėkinga visiems (įvairiausių politinių jėgų ir skirtingų religinių konfesijų atstovams), kurie siuntėte palaikymo žinutes, skambinote, skleidėte žinią socialiniuose tinkluose. Todėl manau, jog visi surėmę pečius tikrai pasieksime, kad ši turizmo rūšis atsirastų valstybės prioritetų sąraše.