Laukiantys iššūkiai diktuoja kolegai, o ir mums, kad vien džiūgavimu ministro pozicijai apsiriboti nevertėtų – reikia nedelsiant tiesinti ankstesnės vadovybės paliktą neveiklumo ir klaidų „kuprą“.
Kaip Aplinkos apsaugos komiteto narė, išliksiu labai reikli bei principinga ir buvusio kolegos – naujojo ministro – atžvilgiu, pirmiausiai siūlydama sugrįžti prie griežtų parlamentinės kontrolės tradicijų Aplinkos apsaugos komiteto kompetencijos srityje.
Šiandien savo aktualumo yra nė kiek nepraradę jautriausi ir svarbiausi srities klausimai, kuriuos reikėjo atlikti „jau vakar“ ar net pačioje kadencijos pradžioje. Pirmiausiai didžiausias galvos skausmas – atliekų sektoriaus trūkumai, žiedinės ekonomikos principų įgyvendinimo vilkinimas, aplaidžios miškų reformos klaidų taisymas.
Šios užsisenėjusios problemos yra ne tik buvusios ministerijos vadovybės liguisto polinkio rinktis atsargų pasyvumą vietoje ryžtingo jų sprendimo padarinys, bet ir ankstesnių kadencijų vyriausybių sąmoningai atliktų klaidų rezultatas.
Šių problemų sprendimas negali būti atidėliojamas nė akimirkai, tad viliuosi, kad naujojo ministerijos vadovo veikla bus jaučio griebimas už ragų. Ne vien orientuojantis į pirmtakų klaidų taisymą, bet, pasinaudojant mums į ranką skrendančios laimės paukštės, suteikiančios galimybę išsiveržti į priekį ir turėti konkurencinį pranašumą ES senbuvių atžvilgiu, nutraukus ydingą ES pramos lėšų įsisavinimo praktiką su požiūriu „po manęs nors tvanas“.
Būtina aiški principinė pozicija atliekų deginimo Vilniuje ir Kaune klausimu. Seimas dar 2018 metų rudenį priėmė pataisas dėl atstumų, kuriais nuo gyvenamųjų daugiabučių rajonų turi būti nutolę atliekų deginimo įrenginiai, ir vetavo prieš jas pareikštą prezidentės veto. Ministerijos pozicija, tuo pat metu, iki šiol nėra aiški. Toks neapibrėžtumas leidžia toliau netrukdomai plėtoti šiuos projektus, nukreipiant jau senkančios ES paramos lėšas į visokeriopai atgyvenusių technologijų diegimą Lietuvoje, o kartu užkertant kelią naujų pažangių atliekų tvarkymo būdų ir beatliekinės gamybos link.
Šią apmaudžią tendenciją pastebi ir Europos Komisija, su nerimu žvelgianti į vis prastėjančias Lietuvos perspektyvas judėti žiedinės ekonomikos modelio link. Tą lemia neracionalus viešų ir privačių lėšų investicijos į atliekų deginimą, o ne antrinį naudojimą žaliavos pavidalu. Šios investicijos, naudojant dar ir ES paramą, akivaizdu, yra pasmerktos nusėsti į balą be jokių ateities perspektyvų – jokių, išskyrus uždarymą po penkerių metų, motyvuojant žaliavos stygium.
Panašių klaidų pavyzdžių turime ne vieną, todėl toliau pasyviai toleruodami tokią politiką, praleisime itin vertingą progą įgyti konkurencinį pranašumą prieš ES senbuves, investavusias į šiandien jau pasenusiomis laikomas technologijas ir tapusias savo nelankstumo įkaitėmis. Turime įvertinti ir tai, kad ir Europos Parlamento Regionų komitetas, ir Europos Komisija jau priėmė sprendimus nuo 2021 metų nutraukti paramos lėšas atliekų deginimui, ne tik, kaip kliūčiai žiedinės ekonomikos perspektyvoje, bet ir kaip atgyvenusiai technologijai.
Ministerijos biurokratai, problemišką institucijos darbą iki šiol desperatiškai dangstę gražiai apipavidalintomis skaičiavimų lentelėmis ir puikavimusi tuo, jog Lietuva kol kas dar nepatenka tarp prasčiausiai žiedinės ekonomikos principus puoselėjančių valstybių, po savo pasiteisinimais palaidojo tikslą kurti naujas galimybes mūsų valstybei. Negana to, po minėtomis lentelėmis neįmanoma paslėpti ambicingo mūsų įsipareigojimo drastiškai padidinti atliekų perdirbimo mastus iki 2030 metų.
Aiški pozicija deginimui skirtų atliekų importo uždraudimui, aktyvus darbas paramos, skatinimo, teisinių kelių atvėrimo atliekų rūšiavimo, perdirbimo tobulinimo ir finansinės paskatos bei teisinių kelių atvėrimo srityje, sudarant palankias sąlygas šios pažangios idėjos šuoliui, būtų milžiniškas, sėkmingas ir įvertintas darbas ministro biografijos lape. Be to, tai gerokai sumažintų atliekų tvarkymo sąskaitas gyventojams. Ryžtingų sprendimų reikia įveikiant nustovėjusias, giliai įsišaknijusias ydingas atliekų tvarkymo tradicijas su ne visai skaidriu atspalviu. Tai – pats pagrindinis tikslas, paremtas visai ne lengvu, bet be galo reikalingu žygdarbiu.
Kartu su vienminčiais puoselėjame viltį, kad ministras rodys ženkliai geresnį pavyzdį, nei rodė išdidžiai save žaliuoju aplinkosaugininku titulavęs jo pirmtakas, ir nuo pirmųjų savo darbo dienų pasiraitojęs rankoves imsis pastangų atverti mūsų valstybės horizontą į platesnius aplinkosaugos vandenis, ryžtingai imantis sėkmę žadančių (ar net garantuojančių) ir gyventojams finansiškai palankiausių sprendimų, o tuo pat metu atsisakyti polinkio visuomet sukti lengviausiu keliu.
Kitas ne mažiau svarbus prioritetas – valstybinių miškų tvarkymo klausimas, reikalaujantis urėdijų reformos metu padarytų klaidų taisymo. Čia dėmesį verta atkreipti į naująją Europos Sąjungos Miškų strategiją, parengtą atsižvelgiant į naujai kylančius iššūkius miškų ir medienos pramonėse. Čia, lydimas naujų galimybių, taip pat išryškėja aplinkosauginis dėmuo.
Minėtoje strategijoje miško išteklių naudojimas bene pirmą kartą yra traktuojamas ne vien per prekės, bet ir paslaugų plėtros, aplinkosauginių reikmių, biologinės įvairovės užtikrinimo, bioenergetikos vystymo, klimato kaitos kontrolės vaidmenį. Naujoji perspektyva ir požiūris į miškus apima tokias svarbias miškų ir medienos sektorių sudedamąsias dalis kaip darnus jų ekonominių rodiklių didinimas bei darbo vietų kūrimas, atsinaujinančių miško teikiamų išteklių naudojimas, kaimo plėtra, subalansuota pramonės politika, klimato kaita, bioekonominės strategijos kūrimas.
Tai požiūrio į medienos pramonės veiklą kardinalus pakeitimas, kreipiant šio verslo orientaciją nuo medienos eksporto žaliavos (rastų) pavidalu (kas sukuria pačią mažiausią pridėtinę vertę ir skatina nuolatinį miško kirtimo apimčių didinimą). Medienos verslo srityje būtina vairą kreipti ženkliai didesnį darbo vietų skaičių sukuriančios ir didelę pridėtinę vertę duodančios vietinės perdirbamosios pramonės kūrimo paskatoms. Ir eksporto mastai keistųsi ženkliai labiau šalies biudžetą papildančių aukštos pridėtinės vertės gaminių (lentų, plokščių, baldų) gamybos ir eksporto link.
Trečiasis prioritetinis aplinkosaugos dėmuo yra sietinas su oro taršos mažinimo ir klimato kaitos kontrolės sritimi, kur Aplinkos ministerijos vaidmuo yra neabejotinai pagrindinis. Šiuo metu Lietuvoje aktualiausiais srities klausimais galima laikyti mažataršių automobilių įsigijimo bei daugiabučių renovacijos skatinimą.
Tuo tarpu transporto sukeliamos taršos mažinimą būtų tikslinga pradėti nuo ganėtinai paprastų ir žemiškų dalykų – pavyzdžiui, numatyti visų valstybės institucijų darbuotojų didmiesčiuose, ypač sostinėje, „persodinimo“ į viešąjį transportą programą, kompensuojant jiems transporto bilietų įsigijimą. Aplinkos ministerija čia turi imtis lyderystės, pirmiausiai pati tapdama pirmaujančiu tokios iniciatyvos pavyzdžiu.
Galima žengti žingsniu toliau ir A. Jakšto gatvės automobilių stovėjimo aikštelę paversti ministerijos darbuotojų dviračių parkavimo vieta. Tai ženkliai prisidėtų prie oro taršos miestuose mažinimo ir atlaisvintų gatves nuo erzinančių ir varginančių transporto grūsčių. Tokiu būdu būtų dar kartą patvirtinta taisyklė, jog pokyčiai, įgyvendinami paprastomis, nedidelio masto priemonėmis, yra tendencingai efektyvesni nei tie, kurie kyla iš ilgai aptarinėjamų grandiozinio masto projektų.
Trys aukščiau įvardinti prioritetai yra pokyčių gairės, lydimos puikių galimybių sukelti pažangos proveržio bangą mūsų šalies politikoje. Tai proga Lietuvai ir jos valdžiai palikti reikšmingą pėdsaką pasaulinėje aplinkosaugos istorijoje. Naujoji, pažangiai mąstanti ministerijos vadovybė yra orientuota į konkrečių darbų vykdymą, o ne formalaus „pliusiuko“ pasidėjimą metinėje ataskaitoje. Tai teikia vilties, jog iki šiol sunkiai girgždančiai besivėrę gerokai užrūdiję vartai į tikrą, apčiuopiamą, mūsų gyvenimo būdą keičiančią pažangą pagaliau bus plačiai atlapoti.