Aišku, galima kaip visada pasakyti, kad niekas karo Ukrainoje neprognozavo. Ir tai vienareikšmiškai tiesa, tokių dalykų neįmanoma numatyti. Bet karas Ukrainoje lygiai taip pat paveikė ir kitas šalis: ir Latviją, ir Estiją, ir Lenkiją. Tad kodėl Estijoje už kilovatvalandę mokama apie 19 centų, o Lietuvoje dvigubai daugiau? Kodėl Lenkijoje galima taikyti 0 proc. pridėtinės vertės mokestį (PVM) maisto produktams, o Lietuvoje bet koks bandymas sumažinti PVM netgi būtiniausiems produktams – tarsi raudonas skuduras valdantiesiems. O kol jie tokie arogantiški ir užsispyrę, lietuviai sėkmingai išleidžia savo uždirbtus pinigus kaimynėje šalyje. Savo ekonomikos nepastiprinsime, tai bent lenkams padėsime. Jau išleidome rekordiškai daug – 130 mln. eurų per pirmąjį pusmetį. Ir kuo didesnis kainų atotrūkis, tuo daugiau pinigų lietuviai ten paliks.
Per dvejus metus lietuviai jau ne kartą girdėjo, kad jie turi džiaugtis, kad ši valdžia geriausia, kas galėjo nutikti Lietuvai, jei nepatinka, tai per kitus rinkimus gali kitus pasirinkti. O kol kas reikia pakentėti, juk išrinktieji žino geriausiai. Tik žmonės kažkodėl nuo to žinojimo jau nebežino, kaip išgyventi.
Vartojimas krito, žmonės taupo, nes nežino, kaip reikės apmokėti sąskaitas, o viena labiausiai gąsdinančių eilučių – elektros kainos. Ir būtent Lietuvoje, nepaisant svyravimų biržose, kainų mažėjimo tikėtis neverta – matyt, esame labai turtingi, tad už viską turime mokėti brangiausiai.
Per dvejus valdymo metus matėme daug arogancijos ir labai mažai tikro rūpesčio, bet kokios nuolaidos ar kompensacijos gyventojams Lietuvoje buvo priimamos tuomet, kai kitos šalys ruošė jau po antrą pagalbos paketą, o pas mus vis dar buvo diskutuojama apie pirmąjį. Ir tik po ilgų svarstymų pagaliau buvo suteiktos kompensacijos gyventojams.
Subsidijos verslą taip pat pasiekdavo pavėluotai, tad nebuvo kitos išeities kaip atleisti žmones ar uždaryti ilgus metus veikusius verslus. Ir kol kitos šalys sugeneruodavo po kelis šimtus milijonų pagalbai, Lietuvoje vyko savotiškas žaidimas – išgyvenk. Lietuva, kas pernelyg nestebina, pavėlavo pateikti prašymą dėl Europos Sąjungos paramos, prašymas Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo (angl. Recovery and Resilience Facility – RRF) priemonių planui pateiktas tik dabar, kai kitos valstybės jau gavo mokėjimus.
Stebėjome ir užsienio politikos viražus, kai lengvu rankos mostelėjimu buvo sugriauta tai, kas labai ilgai kurta. Verslas prarado rinkas, kartu prarado ir pelną, o žadėtas naujų rinkų „rojus“ kažkodėl niekaip neatsiranda.
Dveji metai – tai šios Vyriausybės valdymo vidurys. Jeigu atmesime paskutinius rinkiminius metus, realaus darbo liko šiek tiek daugiau kaip metai. Tačiau rezultatai kol kas nepasiekti: nei reformos įgyvendintos, nei žmonių gyvenimo lygis pagerėjo. Atvirkščiai – dauguma rodiklių gerokai suprastėjo. Bet valdantieji ir toliau tikriausiai pasakos ir girsis nupirktais straipsniais, kaip nuostabiai sekasi Lietuvos ekonomikai ir užsienio politikai.