Pastaraisiais metais lietuviai itin pamėgo Lenkiją, ten važiuojama ir apsipirkti ir atostogauti. Vien per tris šių metų mėnesius lietuviai pas kaimynus išleido 70 mln. eurų ir sumušė pastarųjų 5 metų rekordą. Skaičiuojama, kad per metus lietuviai Lenkijoje palieka apie 400 mln. eurų. Nieko stebėtino, kad matydami tokias tendencijas, Lenkijos valdantieji dar pratęsė 0 PVM galiojimą maisto produktams iki metų pabaigos. Ir nors prarandamos įplaukos į biudžetą dėl 0 PVM, jos kompensuojamos tuo, ką parduotuvėse palieka lietuviai ar kiti užsieniečiai. Tuo tarpu Lietuvoje, anot Eurostat maisto ir gėrimų kainos 2022 metais padidėjo net 25,9 proc. – daugiau nei dvigubai sparčiau nei vidutiniškai Europos Sąjungoje (ES), kurioje augimas siekė 11,9 proc. Kaip žmonės turi susitvarkyti kai išlaidos auga nevaldomai, o pajamos tik teoriškai didėja vos keliais procentais? Ar yra kokių sprendimų iš valdančiųjų? Nė su žiburiu nerastume, na išskyrus tą įprastą skėsčiojimą rankomis, kad kainas rinką diktuoja ir, kad lengvatomis tik verslininkai pasinaudotų.
Ne kartą Darbo partijos frakcija ir aš asmeniškai šioje kadencijoje teikėme siūlymą sumažinti būtiniausiems maisto produktam PVM tarifą, bet valdančiųjų buldozeris bet kokius pasiūlymus atmetė. Juk mažesnės kainos leistų žmonėms daugiau sutaupyti ir skirti pinigus kitiems poreikiams. Lenkijoje gi nebijoma nei verslininkų, nei lengvatų, o visais būdais ieškoma kaip mažinti kainas ir pritraukti daugiau užsieniečių, kurie mielai ten pinigus palieka ir tuo pačiu skatina vietinį verslą. Netgi buvo priimtas sprendimas mažinti PVM sidrui – priežastis didesnis lenkų gamintojų konkurencingumas su užsienio tiekėjais. Kas Lietuvoje daroma, kad Lietuvos gamybininkai, ūkininkai turėtų geresnes konkurencines sąlygas? Nieko. Visiškai nieko, verslas ir žmonės paliekami patys sau. Sugebės susitvarkyti su keleriopai išaugusiais kaštais, tai galės mokesčius mokėti, nesusitvarkys – tuomet gaus pašalpas, o verslas galės bankrutuoti.
Nepamirškime, kad Lietuvoje ilgą laiką buvo didžiausia infliacija tarp ES valstybių, nepaisant to, mūsų šalyje pagalbos paketai ir kompensacijos buvo formuojamos bene paskutinės. Kol kitos šalys rengė antra ir trečią paketą, mūsų valdantieji vos ne vos pirmą sumąstė. Užtai garsiai pasakojo, kaip kelia minimalų atlyginimą ir išmokas. Tik niekas to net nepajuto, nes infliaciją viską prarijo. Anot ekonomistų, esame tarp labiausiai nukentėjusių nuo infliacijos šalių, o realusis darbo užmokestis mažėjo beveik 10 proc. kai maistas ir paslaugos brango 20 proc. ir daugiau. Tad valdantieji gali nebent pasigirti pagalba buhalterinėse lentelėse, o ne realiame gyvenime
Lietuvoje pernai gimstamumas buvo rekordiškai mažas, visuomenė nenumaldomai sensta. Ar padaryta kas nors, išskyrus simbolinius sprendimus, kad šalyje šeimos jaustųsi labiau užtikrintos? Juk valdžioje turime konservatorių partiją, kuriai šeimos vertybės turėtų būti svarbiausios. Nors matyt, iš tos partijos tik pavadinimas ir likęs, o vertybės kažkur išgaravo. Lenkijoje vaiko pinigai pakelti beveik 70 eurų nuo 500 iki 800 zlotų. Kas mėnesį šeimos gaus apie 180 eurų vieno vaiko išlaikymui. Tai nemaža suma, kuri gali tapti paspirtimi šeimai, kuri leis vaikams iš tiesų lankyti būrelius, papildomus užsiėmimus. Lietuvoje nors ir garsiai giriamasi, kad sumos bus keliamos, bet tai simboliniai pakėlimai, labiau dėl galimybės pasigirti, kad buvo pakelta. Infliacija, jau seniai tą padidinimą suvalgė. O vaiko pinigų išmoka siekia apie 85 eurus. Augant kainoms tėvai, be jokių abejonių, susiduria su vis didėjančiomis išlaidomis vaikų poreikiams, tad pagalba jiems reikalinga. Vaiko pinigai mūsų šalyje didinami vėžlio tempu, o po to stebimasi, kad gimsta vis mažiau vaikų. Bet ir tai tapo savotišku patogumu – galima daugiau gimdymo skyrių ligoninėse ir mokyklų uždaryti.
Pensijos Lietuvoje taip pat ne pačios didžiausios, o pensininkai jei tik turi galimybę – dirba. Irgi ne iš gero gyvenimo. Tačiau valdantiesiems nei pensininkų, nei naujų piliečių, matyt nereikia.
Būsto įperkamumas Lietuvoje yra žemumose. Jauni žmonės dėl nuolat kylančių palūkanų negali įsigyti būsto arba priversti parduoti. Kol kas jokių pasiūlymų apie kompensacijas ar kitokią pagalbą žmonėms negirdėti. Tad bankai sėkmingai kraunasi viršpelnį, o Lietuvos žmonės skursta mokėdami milžiniškas palūkanas. Bet juk tokios „smulkmenos“ tai ne valdančiųjų rūpesčiai. Tik jeigu įperkamumas mažės, tai neigiamai paveiks ir statybų sektorių, o pastarasis yra labai reikšmingas ekonomikai. Bet tai irgi nesvarbu? Tai kas tada svarbu?
Valdančiųjų kabinetuose, Gedimino prospekte, nenorima pamatyti problemų, su kuriomis susiduria Lietuvos žmonės. Vis randama naujų priežasčių pasiginčyti, tai lentelės su vietovių pavadinimais ne tokios, tai ministras per daug prisikalbėjo, tai iš čekučių skandalo reikia suktis. Kaip galima tikėtis tvirtesnės socialinės politikos, rūpesčio šeima, kai daugiau laiko diskutuojama apie narkotikų dekriminalizavimą, partnerystės įteisinimą, negu pagalbą šeimoms, senjorams. Savaime aišku, kad laiko esminiams klausimams nėra ir panašu, kad nebus, nes artėjant rinkimams ateis tik naujų pažadų banga, o ne darbų. Tad belieka tikėtis, kad dabartiniai valdantieji, už tokį ketverių metų Lietuvos žlugdymą, rinkėjų ilgam bus pasodinti ant atsarginių suoliukų.