Štai Vyriausybė paskelbė karą augančioms prekių ir paslaugų kainoms. Noras tikrai šventas. Bet kol kariavo, ėmė ir pabrango degalai. Vidutiniškai per paskutinį mėnesį Lietuvos degalinėse benzinas pabrango 3 ct už litrą, dyzelino kainos šoktelėjo net 7 ct.
Nereikia būti dideliu išminčiumi, kad suprastum, kad toks kuro kainų šuolis persimes į gamybą, prekybą ir paslaugas. O tai reiškia, kad prekės ir paslaugos toliau brangs.
Visgi gerų norų neužtenka. Vyriausybės pasirinktos priemonės labiau reguliuoti bei kontroliuoti prekybos centrus ir dar kviesti naujus prekybos centrus, taip didinant konkurenciją, prieštarauja viena kitai ir turi didelį kiekį populizmo. Pirmiausiai, turbūt, reikia suprasti, kad gyvenant rinkos ekonomikos sąlygomis ir turint bendrą Europos Sąjungos atvirą rinką, kainų dydį lemia savireguliacija ir rinkos dėsniai. Todėl valdžia niekada nebus pajėgi administraciniais būdais iš viršaus nustatyti kainas ir pasakyti, kiek turi kainuoti duona ar pienas. Tokie metodai veikia tik planinėje ekonomikoje. Tačiau, kaip rodo mūsų patirtis, anksčiau ar vėliau planinė ekonomika atveda į visišką suirutę ir ekonominę katastrofą.
Visgi ar šiuolaikinėje ekonomikoje valdžia turi ginklų, kaip realiai sumažinti skaudžias kainų kilimo pasekmes žmonių piniginėms? Vienareikšmiškai turi. Ir tai yra mokesčių, kurie tiesiogiai lemia galutinę prekės ar paslaugos kainą, mažinimas, bei gyventojų pajamų, tai yra perkamosios galios, didinimas.
Pavyzdžiui, grįžkime prie pabrangusių degalų. Kada vairuotojas pila kurą į savo automobilį, tai vieno litro kainoje net 40 proc. sudaro akcizo mokestis. Akcizo mokesčio sumažinimas ženkliai lemtų galutinę kuro kainą. Juolab kad krizės metais Lietuva trumpam buvo sumažinusi akcizą degalams ir tai pajautė visi. O tos baimės, kad ženkliai sumažės pajamos į biudžetą, nepasitvirtino. Nes išaugo perkamo kuro kiekis. Nereikia pamiršti, kad gyvename šalia valstybių, kur degalai vis dar pigiau kainuoja negu mineralinis vanduo. Ir aišku, kad Lietuvos žmonės, jeigu tik yra proga, tuo naudojasi.
Negali sakyti, kad ši Vyriausybė visiškai nesirūpina gyventojų pajamų augimu. Didinamas minimalus mėnesinis atlyginimas, neapmokestinamas pajamų dydis sunkiausiai gyvenantiems žmonėms. Tačiau sparčiai augančios kainos ir infliacija šias pastangas paverčia niekais, nes tas didėjimas yra labai apgailėtinas, nesuteikiantis žmogui didesnės perkamosios galios. Todėl norint, kad žmonių pajamos realiai didėtų, turėtų būti mažinami valstybės viešieji įsipareigojimai, efektyviau naudojami mokesčių mokėtojų pinigai ir tada daromi ryžtingesni sprendimai, užtikrinantys spartesnį žmonių pajamų augimą.
Tai tik keletas priemonių, kurios realiai veiktų kovoje su kainų augimu. Bet panašu, kad Vyriausybė, turėdama gražius ketinimus, į karą prieš kainų augimą stoja tuščiais šoviniais. Garso yra, naudos mums visiems nelabai.