aA
Šiandieną girdint kraupias istorijas apie išplėštus iš namų vaikus be nenuginčijamo pagrindo, verdant diskusijoms apie vaikų teisių apsaugą ir jų užtikrinimą, svarstant leistinas ir neleistinas auklėjimo ribas, neatsakoma į pagrindinį dalyką.
Valentinas Mazuronis
© DELFI / Jorigis Jasiūnas

Kokį vaidmenį vaikų auginime ir auklėjime mes teikiame šeimai (tėvams) ir kokį vaidmenį prisiima valstybė? Koks turėtų būti tėvų indėlis ir atsakomybė auginant atžalas ir kiek valstybė turėtų kištis į šį procesą, nubrėždama raudonąsias linijas, kurių peržengti negali niekas? Valstybė šiame procese – kaip tiesianti pagalbos ranką ar kaip visiškai uzurpuojanti šeimos funkciją ir bandanti atstoti vaikams namų šilumą bei tėvų artumą? Ar grubus valstybės kišamasis nepadarys vaikui žymiai didesnės žalos nei gyvenimas gal ir ne idealioje šeimoje?

Kol neatsakysime į šiuos klausimus, kol neapsibrėšime, kokią mes matome šeimą ir koks valstybės vaidmuo auginant vaikus, ir toliau stebėsime, kaip Vaikų teisių apsaugos tarnybos vykdo reidus, kurių pirminis tikslas, rodos, ne padėti šeimai, galimai patekusiai į bėdą, bet atrasti kuo daugiau vaiko teisių pažeidimų faktų ir perduoti vaikus kitoms instancijoms. Nenoriu dabar svarstyti apie galimą ekonominę vaikų paėmimo iš šeimų naudą ir kas tos naudos turėtojas, nors tai irgi klausimas, kurio nematyti negalima, – mane labiau domina moralinis šio klausimo aspektas: kur vaikui geriau – namie su tėvais, ar su svetimais jam žmonėmis?

Matuko ir „šulinio vaikų“ istorijos, deja, rodo, kad mūsų valstybė kol kas nepajėgi apsaugoti savo vaikų ir tik po šių kraupių, protu nesuvokiamų tragedijų, imasi veiksmų, kurie veikiau panašūs į bėgimą paskui nuvažiuojantį traukinį. Juk šių nelaimingų vaikų tėvai tikrai netapo žudikais per vieną naktį, tačiau mūsų uoliosios tarnybos arba pražiopsojo, arba aplaidžiai ir abejingai dirbo. Užtat dabar, paskelbus reformą, rankovės pasiraitomos ir prevencijos dėlei vaikais žarstomasi į dešinę ir į kairę, užuot pradėjus dirbti su šeimomis siekiant joms padėti. O kam ta atsakomybė? Geriau apsidrausti ir atimti vaikus, kad tik kas neįvyktų, neduokdie!

Niekas neginčija, kad būtina užtikrinti mažųjų saugią, sočią vaikystę; kad vaikai turi lankyti mokyklą ir turėti popamokinę veiklą. Visi mes tą kartojame ir kartojame! Tačiau ar valstybė, kuri siekia perimti vaikų auginimo ir auklėjimo funkciją, viską padaro, kad padėtų šeimoms, negalinčioms pačioms išbristi iš problemų? Juk akivaizdu, kad atėmus vaiką iš tėvų, išplėšus jį iš jam artimiausios aplinkos, jam daroma neatitaisoma žala, kurios pasekmes jaus net kelios tolimesnės kartos. Ar vaikas, iš kurio atimti tėvai, galės pats tapti geru tėvu, mylinčiu savo vaikus? Na, nebent valstybė atstos jam mamą bei tėtį ir tuomet jis po dvidešimt ar trisdešimt metų tikrai nenorės ieškoti savo šaknų. Vargiai! Ta pati statistika rodo, kad vaikai, netekę savo tėvų, brolių ir seserų, daro viską, kad juos surastų ir jų net negąsdina, kad tėvai alkoholikai ir pan.

Akivaizdu, kad šiandien veikianti reforma pasireiškė savo juodąja puse. Ji atrišo rankas valdininkams ir tarnautojams, prisidengiant vaikų gynėjų vardu, terorizuoti šeimas, sėti baimę, neužtikrintumą, skatinti žmones skųsti vieni kitus ir taip prisidėti prie vaikų paėmimo iš asocialių šeimų statistikos „gerinimo“ . Esminis klausimas yra – vardan ko mes tai darome ir ar teisingu keliu einame? Ar toks grubus valstybės kišimasis padarys vaikus laimingesniais? Žinoma, aš nekalbu apie atvejus, kada raudonoji linija yra peržengta ir kitos išeities paprasčiausia nėra.

Lietuvos visuomenė, kuri šiandien ir taip išgyvena ne lengviausius laikus, stumiama į dar didesnę neviltį ir baimę. Juk jei tu pasakysi ką prieš Vaikų teisių apsaugos tarnybą ar išreikši abejonių dėl jų darbo, kaip mat būsi išvadintas vaikų mušėju ir smurtautoju. Ar taip mes įsivaizduojame saugios vaikystės kūrimą? Ar tai ir yra ta ateitis, kurios mes norime savo vaikams?

Mes turime liūdną Norvegijos pavyzdį, kai Lietuvos vaikus ne tik atėmė iš jų tėvų, tačiau jiems buvo nutraukti bet kokie santykiai su jų artimaisiais, draugais bei juos supusia aplinka. Šiems vaikams neva buvo užtikrinta saugi vaikystė mėtant juos kaip daiktus iš vienos Norvegijos globėjų šeimos į kitą. Sakoma, kad Norvegijos valstybė tai daro siekdama apsaugoti vaikus. Mano akimis, iš šių vaikų buvo atimta vaikystė, tėvai, seneliai ir tėvynė. Gaila, kad mūsų valstybė tam tyliai pritaria ir nedaro nieko gelbėdama savo vaikus.

Ar mes norime, kad panaši sistema būtų įgyvendinta ir Lietuvoje?

nenoriu, nes manau, kad ši sistema griauna šeimas, žaloja daugelio žmonių gyvenimus, ir pirmoje eilėje tų vaikų gyvenimus, dėl kurių gerovės tai tariamai daroma.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Įsivaikinusi moteris: tiesa, kad vaikas auga ne biologinėje šeimoje, turi savo kainą

Daugelis žmonių turi stiprų poreikį tėvystei, tačiau nepavykus natūraliu keliu susilaukti...

Arūnas Milašius. Dar kartą apie sugedusį lėktuvą (153)

Kaip sakė vienas iš jau legenda tapusių mūsų politikų, „valstybė truputį nepavyko“ ir,...

10 vaikų auginanti Eglė atvirai apie visuomenės požiūrį, akyse ištirpstantį maistą (15)

„Negaliu pasakyti, kad tai dovana – paklausta, apie įsimintiniausią Kalėdų dovaną ,...

Perspėja apie sudėtingas eismo sąlygas: šiąnakt plikledis ir lijundra (6)

Antradienio naktį Lietuvoje eismo sąlygas sunkins plikledis ir lijundra, įspėja kelininkai .

Žiniasklaida: Interpolui vadovauti bus paskirtas Putino statytinis Prokopčiukas kalba apie grėsmę tarptautinės teisės pamatams (169)

Britų valstybės pareigūnai mano, kad jau ateinantį trečiadienį buvęs Rusijos Vidaus reikalų...

Aušra Maldeikienė ir Gitanas Nausėda turėjo ką pasakyti vienas kitam: jūs „durninate“ tautą (336)

Pirmadienio LNK laidoje „Yra, kaip yra“ 17 val. 35 min - pirmoji kandidatų į Lietuvos...

Raudonuoju kilimu žengusios žvaigždės pažėrė idėjų, kaip rengtis šventiniam vakarui

Nors šįmet jubiliejinė, dešimtoji, „Governors Awards“ ceremonija buvo trumpesnė, šventinius...

Prieš 23 metus duotame interviu Rolandas Kazlas išpažino savo vyriškas nuodėmes: man labiau patinka negražios moterys (35)

„Ne vienai merginai esu pažadėjęs ją vesti, prašiau pagimdyti sūnų Kristupą, bet vistiek...

Susirgus vaikui griebėsi už galvos: kada sveikatos sistema tarnaus mokesčių mokėtojams? (20)

Esame įprasta šeima – du suaugę, du vaikai. Vyresnysis vaikas neseniai pradėjo lankyti...

Peikia galimybę važinėti su užsienietiška technine apžiūra: taip į kelius grįžta „lavonai“ (64)

Galimybė Lietuvoje užregistruoti naudotą automobilį, turintį galiojantį užsienyje atliktos...