Armija ir Rusija
V. Putinas stengiasi išvengti tiesioginio priežasties-pasekmės ryšio tarp protestų prieš valdžią ir jos kaitos. Jis jaučia, kad A. Lukašenkos likimas anksčiau ar vėliau gali ištikti jį. Kadangi baltarusių protestai kol kas neišsikvėpia, nuversti A. Lukašenką dabar būtų neišmintinga. Tai duris į valdžią Baltarusijoje galimai atvertų opozicinėms jėgoms, žadančioms naujus rinkimus, kuriuose Kremliui reikėtų bandyti „prastumti“ savo kandidatą.
Yra ir lengvesnis kelias – palaukti, kol protestai aprims, o tuomet galvoti apie A. Lukašenkos pakeitimą nauju lojaliu lyderiu.
Čia svarbų vaidmenį vaidina Baltarusijos kariuomenės generolai. Neatmestinas variantas, kad pastarieji nėra asmeniškai lojalūs A. Lukašenkai ir jau po rinkimų galvojo nuversti A. Lukašenką, jei ne nurodymas iš Kremliaus palaukti. Juk visi supranta, kad su automatu po Minską neadekvačiai lakstantis A. Lukašenka – „mušta korta“.
Maža to, jis dar ir kliuvinys: juk jam esant valdžioje galima tikėtis nebent sankcijų, o ne kreditų. Pagaliau, kitaip nei kitų saugumo struktūrų vadovai (pvz., OMON‘O), kurie yra atsakingi už ilgus metus vykusias represijas prieš A. Lukašenkos politinius oponentus, todėl skęstant jam skęs ir patys, armijos vadams to bijoti nereikia. Priešingai, jeigu kuris nors iš generolų dabar paremtų liaudį, jis būtų didvyris visuomenės akyse.
Bet tokių didvyrių neatsirado. Matyt, generolams Kremlius, pasinaudojęs savo įtaka (karinėje srityje Rusija ir Baltarusija – stipriai susisaisčiusios, be to, abi priklauso Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijai) leido aiškiai suprasti, kad, jei dabar pasikarščiuosite ir stosite į liaudies pusę, ateityje lauks sankcijos: mažės dujų, naftos, kreditų ir t. t.
Taigi, kaip viskas galėtų vykti? Vienas iš galimų scenarijų – režimas paprašys A. Lukašenkos pasitraukti. Kitas scenarijus – įvyks vidaus (karinis) perversmas, palaikomas Rusijos, o tada Kremlius pastatys A. Lukašenkos įpėdinį. (Žinoma, galimos ir kitos A. Lukašenkos pakeitimo opcijos, bet tai jau – nieko iš esmės nekeičiantis techninis klausimas).
Intervencijos nebus
Aptariant Rusijos intervencijos į Baltarusiją scenarijų, tikėtina, nieko panašaus nebus. Tai ne tik nuteiktų baltarusius prieš rusus, kurie jokių neigiamų jausmų Rusijai nejaučia. Intervencija galimai suveiktų kaip katalizatorius kilti neramumams pačioje Rusijoje.
Padėties Baltarusijoje jokiais būdais negalima lyginti su įvykiais Gruzijoje ir Ukrainoje. Baltarusių protestai neturi jokio nacionalistinio atspalvio, yra absoliučiai prodemokratiški, o patys baltarusiai – palankiai vertinami Rusijoje. Tai yra baltarusiai – ne gruzinai ir net ne ukrainiečiai (ypač iš Vakarų Ukrainos). Jų svetimais ar juolab priešiškais nepavadinsi. Vien jau ką reiškia bendra rusų ir baltarusių kova su nacizmu Antrojo pasaulinio karo metais.
Baltarusių biografija rusų akyse – „švari“. Ir vargu ar net V. Putino propagandos mašina galėtų juos apjuodinti.
Nepraeis Baltarusijoje nei Krymas, nei Donbasas – jei baltarusiai pasipriešintų, o jie, tikėtina, pasipriešintų intervencijai, Kremlius negalės rusams pademonstruoti, kad gina rusakalbių teises, kovoja prieš „fašistus“ ar prieš „Vakarų marionetes“. Juk priešingoje barikadų pusėje būtų tie patys iš esmės rusiškai kalbantys žmonės, kurie niekuomet nieko antirusiško nesakė. Jie net apie integraciją į Europos Sąjungą nekalba.
Taigi intervencija į Baltarusiją būtų V. Putino režimo pabaigos pradžia. Kaip kad 1968 m. įvykiai Čekoslovakijoje buvo paskutinis vinis į tikėjimo sukurti socializmą su žmogišku veidu Sovietų Sąjungoje karstą.