Paskutinį kartą žmonija su panašiu pandemijos protrūkiu susidūrė prieš 100 metų. Per šį laikotarpį įvykusi mokslo evoliucija neabejotinai unifikavo medicininius kovos metodus ir šiandien raganavimo prieš virusus yra daug mažiau. Tačiau pastarosiomis savaitėmis vienos valstybės spėjo pasižymėti įdomiais ir efektyviais kovos su virusu būdais, kol kitos su epidemija dorojosi itin fantazmagoriškais metodais.
Štai Pietų Afrikos Respublikoje (PAR) į gatves išriedėjo ne tik ginkluoti policijos pareigūnai, bet ir kariuomenė, neklusnius gyventojus drausminanti neretai ir guminėmis kulkomis. Sunku pagalvoti, ką išgyvena PAR gyvenantys rūkoriai ar taurelės kilnotojai, mat siekiant mažinti žmonių srautus gatvėse, prekyba jų reguliariai vartojamais produktais – uždrausta.
Pietryčių Azijos liūtu vadinamas Singapūras į viruso protrūkį reagavo žaibiškai. Gyventojai buvo raginami į savo mobiliuosius telefonus įsidiegti programėlę TraceTogether, kuri leidžia stebėti gyventojų veiksmus, sekti jų buvimo vietą, nustatyti, su kuriais kitais programėlės turėtojais turėtas kontaktas. Nesilaikantiems karantino ar pažeidusiems saviizoliaciją taikomos didžiulės baudos arba net laisvės atėmimas.
Tuo tarpu Indijoje vienos vietinės partijos pirmininkas net užsiiminėjo karvės – švento gyvūno Indijoje – šlapimo prekyba ir skatino gyventojus jį gerti vardan apsisaugojimo nuo COVID-19. Bet ši iniciatyva greitai buvo nutraukta.
O mažieji islandai, su didžiausiu užsikrėtusiųjų kiekiu, tenkančiu vienam islandui, didžiausią dėmesį iškart skyrė PSO akcentuotai priemonei – testavimui. Testuodami ne tik simptomus turinčius ar iš užsienio grįžusius gyventojus, islandai nustatė, jog net 50 proc. testuotų atvejų sirgo asimptomiškai – reiškiasi, nešiojo virusą nejusdami simptomų. Tai leidžia islandų epidemiologams, dirbantiems išvien su teisėsauga, žaibiškai susekti su užsikrėtusiuoju bendravusius asmenis ir visus uždaryti priverstinio 14 d. karantino.
Ką išdarinėja mūsų kaimynų baltarusų batka Lukašenka, sunku net suvokti. Ciniškai tyčiojantis iš viso pasaulio ir absoliučiai ignoruojant kylantį pavojų, Baltarusijoje kurį laiką socialinis aktyvumas buvo net skatinamas. Tačiau paskutiniu metu pasipylusios žmonių mirtys privertė eilinius gyventojus, spjaunant į galimas valdžios represijas, atvirai ir viešai pasakoti apie tikrąją padėtį šalyje. Ši kritika bent jau šiek tiek paskatino režimą imtis aktyvesnių veiksmų.
Lietuvoje didžioji dalis visuomenės, neskaitant pavienių veikėjų, drausmingai laikosi karantino ir vengia nereikalingo kontakto. Būtent ši priemonė yra pati efektyviausia šioje kovoje. Mūsų žmonių sąmoningumas gali padėti sėkmingai užkardyti viruso plėtrą ir išvengti galimos didesnės valstybės intervencijos į laisvių ribojimą.