Per neeilinį Miškininkų sąjungos suvažiavimą Raudondvaryje karo kirvį iškasusią rezoliuciją priėmę miškininkai teigė nematę kitos išeities – esą skubotai priimamos reformos kontekste akivaizdu, kad jų nuomonė jau neberūpi, nes yra „kita nuomonė“.
Virginija Vingrienė
© Asmeninis archyvas

Ta „kita nuomonė“ suformuota viešojoje erdvėje ir pagrįsta ne duomenimis ar faktais, bet tik atvejais.

Ar miškininkas žino, ko reikia Lietuvos miškui?

Dabartinė situacija gali lemti ir neigiamą atsakymą. Suprantu, kad urėdų jau nebus klausoma, bet dar yra ir girininkų, eigulių, mokslininkų. Ar jų pozicija taip pat klaidinga?

Neišgirstama ta visuomenės dalis, kurios žodis turėtų būti ne mažiau reikšmingas nei išankstinė politinė nuostata. Sudarome įspūdį, jog miškininkystės sektoriaus padėtį iš tiesų geriausiai išmano Aplinkos ministerijos koridoriais sliūkinantys biurokratai, kurių pareiškimai apsiriboja frazėmis „reikia“, „taip turi būti“ ir „taip bus“. Kur ieškome kompetencijos?

Miškų valdymą ir juose vykstančius procesus geriausiai išmano miškininkai, šios srities ekspertai. Tai - žmonės, kuriems miškas rūpi ne tik kaip darbo aplinka, bet ir kaip didžiausias nacionalinis turtas, reikalaujantis rūpestingo saugojimo. Jie pagrindžia veiksmus, kaip reikia tvarkytis miške, kokios funkcijos yra būtinos jų darbui ir kaip derėtų tobulinti miškininkystės sektoriaus veiklą, todėl tik jie gali adekvačiai paaiškinti, kaip reforma turėtų būti vykdoma. Reformos būtinybe neabejoja niekas.

Apie tai kalba ir patys miškininkai, kritikuodami pasenusius ir keistinus srities reguliavimo aspektus, tačiau neatsakingai įvykdyta reforma, neįvertinus jos rizikos veiksnių, gali sukelti rimtų ir negrįžtamų socioekonominių ir aplinkosauginių padarinių. Tokie nuogąstavimai nėra laužti iš piršto. Šiandieninės reformos gairės akivaizdžiai stokoja ir argumentuoto jos tikslų pagrindimo: trūksta elementariausių paskaičiavimų, neatliktos kaštų ir naudos analizės, neįvertintos reformos keliamos grėsmės ir jų prevenciniai saugikliai, nesvarstomos alternatyvos, kurių, ilgai snaudusios neryžtingos valdininkijos koridoriuose, panašu niekas pateikti nesiruošia.

Neatsakingai skubinama reforma, verčiantis per galvą dėl spaudžiamų pramiegotų terminų, kol kas grindžiama vien neskaidrumo prielaida, bet ar tai nėra aukščiausios politinės valios pasekmė? Turimi duomenys apie urėdų postų pirkimus, korupcijos apraiškas ir fondus politikams finansuoti leidžia teigti, kad visa tai yra ankstesnių kadencijų palikimas, pamažu tvarkomas naujos kartos politikų ir vyriausybės atstovų. Geriausias būdas uždaryti užburtą korupcijos ratą – pradėti nuo savęs.

Susidūrus su neskaidraus elgesio apraiškomis, į darbą turi būti aktyviau įtraukiamos teisėsaugos institucijos. Jei šios dirba prastai, mes, politikai, turime priversti jas dirbti efektyviau. Reikia tobulinti valstybės kontrolės sistemą, apsaugoti ją nuo kontroliuojamųjų subjektų įtakos, į ją sugrąžinti miškininkystės sektorių bei jo specifiką išmanančius auditorius, taikyti miškų sektoriui būdingas, o ne bendras vertinimo metodikas.

Greta išvardytų priemonių paminėtina ir didžiausia siūloma panacėja – įmonė „Valstybiniai Lietuvos miškai“. Miškininkystės sektoriaus reikalų pavedimas pavienės įmonės kompetencijai tikrai neužtikrins nei skaidrumo, nei efektyvumo. Daug labiau tikėtina, kad tai taps keliu, vedančiu valstybinių miškų privatizacijos ar jų nuomojimo stambiam kapitalui link. To galime pasimokyti iš Latvijos pavyzdžio. Nepasiekus deklaruotų ekonominių rodiklių ar įmonei tapus nuostolinga, bus galimi tik du sprendimai: dotacijos iš biudžeto arba naštos atsikratymas privatizacijos būdu. Todėl nekyla abejonių, kad pasikeitus politinei daugumai ir bus nueita, būtent, šiuo keliu.

Tuo tarpu verslas susirinks geriausius trupinius. Verslininkus, žinoma, domins tik geriausios kokybės miškai ir pelningiausio boniteto medžiai. Tuo tarpu visa kita, ką šiandien tvarko valstybiniai miškai, bus palikta likimo valiai. Štai jums ir aiškus atsakymas į klausimą apie nepakankamai efektyviai valdomą valstybės turtą urėdijose, kurios kasmet dar sumoka ir po 43 proc. (63 mln. eurų) nuo visų savo pajamų.

Miškininkystei tapus vien finansinės naudos objektu, verslui atitektų riestainis, o valstybei – jo skylė. Jei valstybė pasiliktų tik sunkiai prieinamus ir papildomų investicijų reikalaujančius prasto boniteto miškus, dideli jų priežiūros, tvarkymo ir priešgaisrinės saugos kaštai būtų padengiami mokesčių mokėtojų sąskaita, o grietinėlę nusigriebęs verslas savo finansine nauda su visuomene tikrai neskubėtų dalintis, nebent apmokestintume jį 43 proc. nuo bendrų pajamų tarifu. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad šiandien siūlomas 5 proc. mokestis kelių tvarkymo tikslais privačių miško savininkų gretose kelia didžiulį nepasitenkinimą, tokio dydžio tarifas tikrai nėra tikėtinas. Bet tai pesimistiškiausias scenarijus. Kol kas derėtų susitelkti ties vienos įmonės klausimu.

Akivaizdu, kad jai tapus monopoliu, stambioms įmonėms miškų įsigijimas taps ženkliai pigesnis, o smulkios regioninės įmonės tikėtina bus sužlugdytos. Apie galimus padarinius gamtai baisu net pagalvoti. Galima klausti: kas yra pasirengęs prisiimti asmeninę atsakomybę už galimus jos padarinius jai nepasiteisinus? Bet kaltų ieškojimas tikrai nebus nei tikslas, nei problemos sprendimas. Svarbiausia – išsaugoti valstybės rankose strateginiu šalies objektu esančius miškus.

Einant tokios reformos keliu, pirmiausiai būtina nustatyti griežtus teisinius saugiklius, netgi Konstitucinio įstatymo lygmeniu, užkertančius bet kokią įmanomą galimybę valstybinių miškų privatizavimui, taip pat barjerus galimam monopolijos diktatui medienos pramonės sektoriuje. Būtina teisiškai apsaugoti ir smulkius medienos verslus, išsaugoti profesionalų miškininkų darbo vietas regionuose.

Na, o skubotos reformos juodraštis, bent jau toks, koks jis šiandien pateiktas, yra pakankama priežastis reikalauti tolesnio ir išsamesnio projekto tobulinimo. Pirmiausia, būtina įsijungti į diskusijas ir dialogą su miškininkystės ekspertais ir bendromis pastangomis paieškoti alternatyvų, sutarimų ir racionaliausių sprendimų, kaip geriausiai tvarkyti, naudoti, puoselėti, saugoti mūsų svarbiausią gamtos išteklių – miškus. Tai, kad reforma turi būti vykdoma atsakingai ir apgalvotai, apsaugant jautriausias grupes ir perkvalifikuojant atleidžiamus žmones, pabrėžė ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, kurios reikalavimą persitvarkyti prieš Lietuvai tampant jos nare nuolat pabrėžia reformos šalininkai. Tai pasakė ir šalies vadovė. Tą nuolat pabrėžiu ir aš, todėl kviečiu visus jus šių metų kovo 20 d. prisijungti prie diskusijos ir alternatyvų paieškos nacionalinėje konferencijoje miškininkystės ateities Lietuvoje klausimu. Tikiuosi, kad tuomet užkasime ir karo kirvį. Juk reikia tiek nedaug – sugriauti mus skiriančias sienas ir išgirsti vienas kitą.

Tuo pačiu norėčiau pacituoti spaudoje neseniai nuskambėjusius taiklius vieno miškininko žodžius, pasakytus dabartinių karštų debatų kontekste: „prieš skubėdami saugoti atogrąžų miškus, pirmiausia pasirūpinkime savuoju".

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Beprotiškai augančio Vilniaus rajono gyventojai šiurpsta nuo blogėjančio gyvenimo

Vieno iš tankiausiai užstatytų Vilniaus miesto kvartalų – Perkūnkiemio – gyventojai mėgina...

Netiki A. Verygos pažadais: atlyginimus jau galėtume didinti 400 eurų, tačiau ir toliau skatiname emigraciją (91)

Seimas pradeda svarstyti žymiai didėjantį kitų metų PSDF biudžetą, kuriame nemažą dalį...

Rinkimų prievaizdai iškasė duobę liberalams: R. Šimašius užsiminė apie atsistatydinimą (139)

Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) ketvirtadienį nusprendė, kad teisėsaugos įtarimų sulaukęs...

Metų seklys: „Milžinas“ bendrininkų susirinkimus rengdavo prie jo namų esančioje pavėsinėje (9)

DELFI, bendradarbiaudamas su Lietuvos policija, tęsia kasmetinį pasakojimų ciklą „ Metų seklys...

Kitą savaitę – pirmasis sniegas (48)

Jau kitos savaitės pradžioje sulauksime sniego. Žiemos pranašu pirmieji galės mėgautis šiaurės...

Po gėdingų rungtynių suputojo vandenys: geriau jokio futbolo nei šitaip (1)

Antroje pagal pajėgumą Lietuvos futbolo lygoje rungtyniaujančios „Šilutės“ kapitonas Edgaras...

Butų nuomos kainos įžengė į naują etapą (53)

Prakalbus apie stabilizaciją ir kainų korekciją ar bent nebedidėjimą nekilnojamojo turto rinkoje,...

Originalą pranokusiai ukrainietiškai A. Palšytės versijai klijuojama U. Bolto pasekėjos etiketė (5)

Sezono sensacija tapusi 19-metė šuolininkė į aukštį Julija Levčenka viesulu įsiveržė į...

Seime siūloma tirti A. Kubiliaus Vyriausybės skolinimosi politiką (258)

Beveik 50 Seimo narių siūlo tirti konservatoriaus Andriaus Kubiliaus Vyriausybė s 2009-2012...

Ką daryti, kad šiurkštus megztinis ne taip graužtų odą? (8)

Tai galima pavadinti tikra šaltojo sezono kova: norite įsisupti į šiltą megztinį, bet viskas...