Tiesą sakant, idėja anaiptol ne nauja – dar konservatoriai (Kazimieras Starkevičius) buvo užsibrėžę Žemės ūkio ministeriją perkelti į Laikinąją sostinę, tačiau vėliau persigalvojo.
Bet viena ar dvi iškeltos ministerijos - dar ne pavasaris. Ir kodėl tik į Kauną? Jeigu tai bus dar viena improvizacija, be aiškaus ir detalaus kompleksinio plano, be, kaip reikalauja ekonomistas daktaras profesorius Raimondas Kuodis, tikslios kaštų analizės, bus sukelta sumaištis , dar viena reforma dėl reformos – be tikslo ir prasmės. Tas kompleksinis planas turėtų apimti ne tik ministerijas - gal net pačias ministerijas kol kas palikti ramybėje, o pradėti nuo joms pavaldžių agentūrų ir tarnybų?
Čia Lietuva gali pasitelkti kitų valstybių, pirmiausia Nyderlandų, Jungtinės Karalystės ar net Japonijos gerąją praktiką, perdislokuojant valstybės įstaigas, iškeliant jų centrines būstines iš sostinės į kitus miestus. Tokia delokacija buvo įvykdyta taupymo sumetimais( provincijoje daug pigesnė žemė ir visas nekilnojamas turtas, taip pat išorės aptarnavimo paslaugos, maitinimas), o svarbiausia- tai buvo regionų gaivinimo , investicijų ir naujų darbo vietų kūrimo programos dalis. Šit kodėl kalbu apie kompleksinį planą.
Regionuose radosi naujos ne tik tiesioginės darbo vietos (etatai), bet ir netiesioginės – valymas, maitinimas, kirpyklos, patalpų techninė priežiūra ir t. t.
Mane žavi Čekijos tradicija, išsaugota dar nuo Habsburgų Austrijos – Vengrijos imperijos laikų: demokratiškas valdžių padalinimo principas, kai teismų sistema griežtai atribota nuo administracinės sistemos, įtvirtintas net geografiškai. Veltui Prahoje dairytumės Čekijos Aukščiausiojo Teismo ir Aukščiausiojo Administracinio Teismo rūmų – jie posėdžiauja Brno mieste, teisingumą vykdydami atokiai nuo sostinės politikų.
Čekų nekamuoja regioninė atskirtis, periferijos žmonės nesijaučia užmiršti ir apleisti, todėl į sostinę nežvelgia pavydžiai ar net priešiškai.
Bet Lietuva šiuo metu suka priešinga linkme – „optimizuoja“ , lietuviškai kalbant, uždarinėja viską, ką dar įmanoma provincijoje uždaryti, – pašto skyrius, ligonines arba bent jų skyrius, mokyklas, bibliotekas, ugniagesių komandas, Valstybės sienos apsaugos rinktines, prokuratūras, policijos nuovadas, ateis ir teismų eilė. Ne už kalnų vegetuojančių regioninių universitetų uždarymas arba sujungimas. Bankai jau seniai išnaikinti. Rajonų miestuose liks tik prekybos centrai ir Darbo( tiksliau- Nedarbo) biržos. Ištisi regionai virs dykromis, iš kurių emigruos visi, dar pajėgiantys pakrutėti– kas į užsienį, kas į Vilnių.
Gerai pasvertas ir devynis kartus pamatuotas valdiškų įstaigų, jų centrinių būstinių perdislokavimas galėtų tapti valstybės regioninės politikos stuburu, politikos, apimančios ne tik Kauną, bet ir visą Lietuvą. Pagaliau tai būtų pirmas konkretus valdžios žingsnis stabdant emigraciją, ypač jaunimo,sukuriant jam darbo vietas ir realias karjeros perspektyvas periferijoje, o ne tik graudūs verksmai dėl išsivaikštančios Lietuvos.
Žinoma, užsimojus tokiam valdiškų įstaigų persikraustymui, galima lengvai perlenkti lazdą. Aure valdantieji, kalbėdami apie ministerijų perkėlimą iš Vilniaus į Kauną, jau pažadėjo nepaisysiantys darbuotojų aimanų ir skundų. Lietuvoje ne pirmiena su gyvais žmonėmis elgtis kaip su baldais.
Valdininkijai Lietuvoje prastas vardas prilipęs dar nuo XIX a. caro „činovninkų“ ir Vinco Kudirkos „Viršininkų“ laikų. Net ir nūnai tūlam tai nuo paprastų žmonių atitrūkęs, išpuikęs savanaudžių ir nenaudėlių karjeristų sluoksnis. Todėl prieš kiekvienus rinkimus visos partijos prisižada sumažinti biurokratų – šių siurbėlių ir veltėdžių – skaičių.
Antai nueinanti Vyriausybė įsipareigojo valstybės tarnautojų skaičių sumažinti 5 proc. Man taip ir nepavyko išsiaiškinti, nuo kokių lubų tie 5 procentai nurašyti – kodėl ne 4 arba 6? Bet nekenčiamų biurokratų mažinimas visiems patiko. Finansų ministerija pagal šiuos iš viršaus nuleistus 5 procentus sudarė 2017 m. valstybės biudžeto įstatymo projektą. Tiesa, kilo konfūzas – šio mechaniško mažinimo auka tapo Valstybės saugumo departamentas, kuriam buvo nurėžti asignavimai.
Nesiginčiju, gal biurokratinis aparatas tikrai išpampęs ir neefektyvus, per brangiai kainuojantis mokesčių mokėtojams? Čia tikrai nepakenktų išsamus auditas. Bet kodėl visi mažinimai ir uždarymai kerta per „kraštinius“ – silpniausius, skurdžiausiai uždirbančius, aplenkdami viršūnėles? Lietuvoje viršininkas, praradęs šiltą vietą, gauna dar šiltesnę.
Žinoma, valdininkijos, valstybės tarnybos, viso valstybinio ir savivaldos sektoriaus patrauklumo nepadidino per 25 atkurtos nepriklausomybės metus suvešėjęs įžūlus nepotizmas, pasiekęs net valdžios piramidės viršūnę, partinis patronažas (kai kuriose savivaldybėse net valytojos vietos negausi, jei kišenėje neturėsi tokio pat kaip meras partinio bilieto).
Tačiau jeigu ištrūktume iš atgyvenusių XIX a. vaizdinių bei stereotipų ir prisiartintume bent iki Maxo Weberio, įsitikintume, kad moderni valstybė negali normaliai vystytis ir net gyvuoti be profesionalios administratorių (ar biurokratų, funkcionierių, valdininkų – kaip pavadinsi, taip nepagadinsi) grupės, kuri Vakaruose vadinama „civil service“.
Ir Lietuvos „civil service“ legione apstu kuklių profesionalų, anaiptol nepertekusių gėrybėmis, privilegijomis ir kitoniškomis malonėmis, kurios vaidenasi populistams. Kokias elgetiškas algas gauna teismų juodadarbiai, aptarnaujantys procesą, arba tie patys Seimo kanceliarijos darbuotojai, politikų padėjėjai. Valstybės tarnybos darbuotojams atlyginimai įšaldyti jau beveik dešimtmetį, be to negrąžinti iki krizinio ( iki „naktinės reformos“) lygio.
Lietuvoje supratimo ir užuojautos sulaukia skundai dėl elgetiškų gydytojų, kultūros ir švietimo darbuotojų, aukštųjų mokyklų dėstytojų, policininkų algų, kurios tikrai gėdingos. Bet pasiskųskite valdininkų algomis (nepainiokite su valstybinių įmonių darbuotojų ir ypač vadovų išpūstais ir slepiamais uždarbiais) – akmenimis užmėtys. Todėl buvusioji valdžia net nedrįso apie tai prasižioti, naujoji valdžia jau pažadėjo, jog prie šios nepopuliarios, gal net pražūtingos temos negrįš iki kadencijos pabaigos. Visi trokšta būti populiarūs.
Jeigu norime gerbti savo valstybę, pirmiausia gerbkime sąžiningai jai dirbančius (tarnaujančius) žmones, tegul ir užimančius pačias menkiausias pareigas. Pilietinė visuomenė, apie kurią tiek tuščiai kalbame, neįmanoma be tarpusavio pagarbos ir solidarumo. Vieną įtaigiausių demokratijos apibrėžimų yra pateikęs Abrahamas Lincolnas: demokratija yra „žmonių valdymas per žmones ir valdymas žmonėms.“