Tačiau ar geriau bus viešajam interesui? Labiausiai šioje istorijoje man gaila ne “be kaltės kaltos” Birutės Vėsaitės, o Lietuvos valstybės ir nacionalinio verslo.
Įsivaizduokime situaciją: kaimo mokytoja Birutė, kaip du vandens lašai panaši į ūkio ministrę B.Vėsaitę, lūkuriuoja dulkinoje pakelėje reisinio autobuso į mokyklą. Pro šalį dumiantis prašmatniu limuzinu tenykštis verslininkas pasisiūlo ją pavežti. Komplikuojanti istoriją aplinkybė: verslininkas dalyvauja mokyklos langų pirkimo konkurse. Protekcionizmo ar net korupcijos galimybė. Kol kas tik galimybė.
Kita situacija: ūkio ministrė B.Vėsaitė, kaip du vandens lašai panaši į kaimo mokytoją Birutę, susiruošė į tarptautinį verslo forumą Kazachstane. Kadangi į Astaną tiesioginių skrydžių nėra, į savo privatų lėktuvą Ūkio ministerijos delegaciją pakvietė forume dalyvaujanti “Arvi” verslo grupė. Komplikuojanti istoriją aplinkybė: ”Arvi” dalyvauja Ūkio ministerijos paskelbtame Marijampolės laisvos ekonominės zonos operatoriaus konkurse. Protekcionizmo ar net korupcijos galimybė. Kol kas tik galimybė.
Korupcija, pagal “Transparency International” apibrėžimą, yra piknaudžiavimas valdžia asmeninei naudai gauti. B.Vėsaitės asmeninės naudos net pėdsakų negalime aptikti nei Marijampolėje, kur konkursas dar neįvykęs( užsiregistravęs viso labo vienas dalyvis, kuriam vargu ar reikia papirkinėti politikus), nei Astanoje, kur ministrė tvarkė valstybės reikalus.
Tačiau B.Vėsaitė liko „be kaltės kalta“ dėl to, kad susirinko ministerijoje tokią silpną komandą - lyg kokiame Lygių galimybių institute ar feminisčių vakarėlyje. Komandą, kuri neturi mažiausio supratimo apie politinę kultūrą ir įkiša savo šefę į privatų lėktuvą , o svarbiausia - nenutuokia, kokios politinės mados vyrauja už ministerijos sienų.
Tas politinių madų sezonas paskelbtas prieš ketverius metus šūkiu „Mirtis oligarchams“. Kadangi oligarchų Lietuvoje vargiai surastum daugiau nei tris, kova su oligarchais faktiškai virto kova su verslu. Arba bent jau verslo ir politikos atskyrimu.
Nepasakytum, kad šios prezidentės Dalios Grybauskaitės iniciatyvos buvo iš piršto laužtos - po Abonento, „Leo LT“ istorijų, masinio balsų Seime supirkinėjimo, kai verslas pradėjo Seimo nariams mokėti bemaž nuolatines algas, derėjo imtis ryžtingų antikorupcinių veiksmų.
Radikaliai pertvarkius politinių partijų finansavimo įstatymą buvo uždrausta juridinių asmenų parama, pakeitus ją biudžetiniu partijų finansavimu.
Kitaip tariant, verslas oficialiai negali remti politikų ir politinių partijų. O neoficialiai prezidentė keliems stambiausiems verslininkams yra pasakiusi: jeigu norite ramiai dirbti, nekiškite nagų prie politikos. „Snoras“ parodė, kad ji nejuokauja. Verslo ir politikos santykiai buvo paskelbti tabu.
Ir šį tabu B.Vėsaitė neapdairiai sulaužė. Todėl sulaukė žaibiškos sankcijos. Po prezidentės paskelbto nuosprendžio ( „Ūkio ministrės veiksmuose išryškėjo atviros korupcijos požymių...“), B.Vėsaitei jau niekas Lietuvoje nebegalėjo padėti. Ministrė galėjo atsidėti filosofiniams apmąstymams apie ją pasmerkusią minią ir minios psichologiją, kuri vergiškai paklūsta autoriteto mostui.
Gaila, kad į šią minią įsiliejo ir Lietuvos liberalų vedlys Eligijus Masiulis, lėkštai pašmaikštavęs apie ministrę, paslydusią ant kalakuto šlaunelės. Kam, jeigu ne liberalams privalu protestuoti prieš valdžios demonstruojamą nepasitikėjimą verslu, ypač - tokia modernia nacionalinio verslo grupe kaip „Arvi“.
Tas nepasitikėjimas verslininkais gajus visuose pokomunistiniuose kraštuose, kuriuose pradinis kapitalas būdavo dažniausiai sukaupiamas nelegaliai, neteisėtai, kartais ir nusikalstamais būdais. Tačiau dvidešimt ketvirtais atkurtos nepriklausomybės metais gal jau metas liautis į savus verslininkus žvelgti kaip į raupsuotuosius? Įtarus valdžios požiūris į verslą tampa valstybės pažangos stabdžiu ir net graudžiu komunistiniu anachronizmu.
Žinoma, jeigu mūsų valdžia nesivaikytų paprasto populizmo, ministrai neturėtų pavirsti duoneliautojais ar kampininkais. Tai valstybės pažeminimas. Ar ne Lietuvos buvo pažeminimas, kai net prezidentas Valdas Adamkus turėjo Ukrainos krizės metu prašytis į Lenkijos prezidento Aleksanderio Kwasniewskio asmeninį lėktuvą? Draugystei tai padeda, bet valstybės prestižui - tikrai ne.
Ne ūkio ministrė (jau buvusi) turėjo būti pakviesta į Marijampolės verslininkų lėktuvą - atvirkščiai, ministrė turėjo pakviesti visos Lietuvos verslininkus į - siaube, kas tai išdrįstų - ministerijos užsakytą lėktuvą. Išdrįstų pasipriešinti paprastam populizmui.