Praėjusią savaitę jaunimo diskusijoje Vilniuje kandidatams buvo užduotas klausimas, ar reikia įteisinti vienalytes santuokas ir leisti įsivaikinti. Nenustebino socialdemokratų ar liberalų atstovų pasisakymai, kad toks dalykas jiems priimtinas, bet audrą sukėlė TS-LKD ir Valstiečių ir žaliųjų lyderių Gabrieliaus Landsbergio ir Sauliaus Skvernelio pareiškimai, kad jie mielai jas įteisintų.
Tesiaiškina konservatoriai ir žalieji partijos viduje, ką jų lyderiai „turėjo omenyje“ pritardami vienalytės partnerystės institutui, juolab, kad jau pasigirdo įvairių pasiteisinimų. Tai jų reikalas. Man daug svarbiau, kokį poveikį po rinkimų tai turės Lietuvos ateičiai ir visuomenei.
Mano manymu, vienalyčių porų partnerystės įteisinimas – tik pirmas žingsnis. Akivaizdu, kad po to sektų santuokos ir įsivaikinimo įteisinimas, o tam nei aš, nei Darbo partija negalime pritarti. Ir galiu kalbėti partijos vardu, o ne išsisukinėti, kad tai tik „asmeninė“ nuomonė. Asmeninė nuomonė politikoje labai svarbi.
Lietuva Europos kontekste šiuo klausimu nėra kažkokia atsilikėlė, kaip daug kas nori tai mums įteigti: santuokos leidžiamos tik Vakaruose, toje pačioje Vokietijoje – tik partnerystė, Lenkijoje, Latvijoje, Slovakijoje ir kitose šalyse – nei to, nei to. Ir neteko girdėti, kad Lenkija ar Slovakija būtų laikomomis atsilikusiomis šalimis.
Sutinku, kad kartu gyvenančių žmonių, nepriklausomai nuo lyties, turtiniai santykiai ir kitokie juridiniai reikalai privalo būti sprendžiami įstatymais, kurie visiems turi būti vienodi, bet santuoka Lietuvoje buvo visuomet vyro ir moters priesaika prieš Dievą (vėliau valstybę) ir tuokdavosi bei tikiu, kad tebesituokia žmonės ne šiaip, o su tikslu susilaukti vaikų ir juos auginti.
Šiandien partnerystė, rytoj santuoka, poryt leidimas įsivaikinti? Ar pasirengę G. Landsbergis ir S. Skvernelis prisiimti atsakomybę už tokių leidimų pasekmes? Ar trumpalaikė nauda pašnekėti prieš jaunąją auditoriją ir begalinis noras patekti į valdžią visai nuslopina politiko atsakomybę: pasverti žodžius ir veiksmus, įvertinti visų žmonių norus. Ne tik tų, kurie tą kartą sėdi prieš tave ir gali atnešti kelis ar keliolika papildomų balsų spalio 9 d.
Visada maniau, kad didelių moralinių, vertybinių pokyčių žmonėms, visuomenei valdžia negali nuleisti iš viršaus ir per prievartą jas įgyvendinti. Jei žmonės tam priešinsis ir tai skaldys visuomenę – kokia čia nauda iš tokių pokyčių? Juolab, kad problemų ir taip apstu, kurias reikia spręsti susitelkus ir nesiblaškant.
Manau, kad mano išdėstytai pozicijai pritaria dauguma Lietuvos gyventojų, bet jeigu kam nors iš konservatorių, socialdemokratų ir žaliųjų atrodo kitaip - surenkime referendumą šiuo klausimu ir padėkime tašką. Žmonės pasakys, kokioje Lietuvoje jie nori gyventi, juk nebe reikalo nuo seno sakoma: Vox populi – vox dei (tautos balsas – Dievo balsas).
Ar nuspręsite, kad jūs patys geriau nei bet kas kitas žinote ko reikia Lietuvai?