Pasidžiaugti galima nebent dėl to, kad būsimas Universitetų turto išparceliavimas nusikels, o tai suteikia laiko dar pakeisti, mano manymu, itin žalingą kryptį, kurią su tokiu užsispyrimu demonstruoja premjeras Saulius Skvernelis ir švietimo ministre Jurgita Petrauskiene.
Pakankamai nedidelio atgarsio susilaukė skandalingas S. Skvernelio pareiškimas gegužės pradžioje, kad Lietuvos edukologijos universiteto turtas po reformos nebus perduotas kitoms mokymo įstaigoms, o paprasčiausiai bus parduotas. Jeigu dar iki tol visi tik spėliojo, kam gi ta mechaninė Universitetų apjungimo reforma reikalinga, tai po Premjero žodžių tapo daugiau nei aišku apie ką eina kalba.
Prezidentė griežtai sukritikavo tokius Premjero žodžius pasakiusi, kad toks planas įvestų šalį į naują „parceliavimo biznelį“.
Akivaizdu, kad taip ir bus, jeigu nebus imtasi kitos krypties. Tačiau turint omenyje, kiek mažai atgarsio visuomenėje ir žiniasklaidoje susilaukė Premjero atvirumas – maža tikimybė, kad kas keisis.
Niekaip sveiku protu neina suprasti, kaip gali pagerėti aukštojo mokslo kokybė tik dirbtinai sujungus Universitetus? Kuo gali pasikeisti mokymas, kai ant pastato bus užkabintos naujos lentelės su nauju įstaigos pavadinimu.
Ar mokymo įstaiga vadinsis „filialu“, ar „universitetu“ – koks skirtumas? Vis tiek bus tos įstaigos vadovas, vis tiek reikės buhalterių, vis tiek jose dirbs tie patys dėstytojai, o mokoma bus tų pačių dalykų.
Juokingiausia tai, kad šiandien Švietimo ir mokslo ministerija turi visas galias ir įrankius reguliuoti programų skaičių, kokybę, turinį ir t.t. Gal reformą reiktų pradėti ne nuo Universitetų, o nuo ministerijos ir visų jos pavaldžių institucijų reformos, kurios ir leido visam jovalui AM sferose atsirasti?
Pristatytos AM pertvarkos gairės tėra arklio statymas prieš vežimą. Pradedama visiškai ne nuo to galo: ne krepšelių peržiūrėjimu, ne programų naikinimu, ne didesnio stojamojo balo nustatymu ar žingsnių keliant dėstytojų atlyginimų, o pastatų parceliavimu. S. Skvernelis pajutęs valdžios galią jau nebe pirmą kartą net nebesistengia vynioti žodžių „į vatą“ – apjungsim Universitetus ir išparduosim turtą. Kam atiteks pinigai?
Štai jau viešumoje girdime ir kalbas apie didelį S. Skvernelio susidomėjimą Profsąjungų Rūmų klausimu, kurį valdo geras jo šeimos bičiulis. Prakalbo Premjeras ir apie valstybinį nekilnojamą turtą, kurio, suprask, turime per daug ir visai nieko būtų išparduoti. Ką jau kalbėti apie universitetų turtą.. Juk apetitas kyla bevalgant.
AM reforma vykdoma atbulai. Vietoj to, kad Vyriausybė imtųsi 2000 mokymų programų, kurių akivaizdžiai yra per daug, pradeda nuo pastatų. Panaikinus besidubliuojančias, nereikalingas ir nekokybiškas programas, išliktų tik tos, kurios tikrai vertos visų mokesčių mokėtųjų pinigų.
Padidinus stojamąjį balą į Universitetus, būtų užtikrinta, kad į juos galėtų patekti gabesni mokiniai ir rinktųsi jie išlikusias kokybiškas programas. Akivaizdu, kad tokie veiksmai lemtų, jog dalis Universitetų nebepajėgtų išsilaikyti, bet čia jau jų nepriklausomumo reikalas jungtis su kitomis įstaigomis patiems arba priimti sprendimą bankrutuoti.
Universitetų savarankiškumas nėra tik tušti žodžiai: tai kelis šimtus metų besitęsianti europietiška tradicija ir palikimas, tikrasis europietiškos dvasios simbolis. Dabar gi S. Skvernelis su J. Petrauskiene save paskelbia Universitetų savininkais ir nuspręs kam lemta išlikti, o kas bus išparceliuotas.
Dėstytojai, studentai, mokiniai ir intelektualai turėtų garsiau reaguoti į tokius Vyriausybės planus ir sprendimus. Šioje vietoje reikia pasidžiaugti, kad Vyriausybėje ir Seime nebetvyro organizacinis porinkiminis chaosas, nes būtume net nesupratę, kaip lengvai galėjo būti išparceliuotas pusės Universitetų turtas. Laiko dar yra – raginu netylėti.
Galiausiai reikia įsisąmoninti, kad AM reforma nėra vien tik apie Universitetus ir studentus – tai daug ką iš esmės keičiantis dalykas. Kokybės siekis – sveikintinas, bet tokiais metodais nepanašu, kad jis bus pasiektas.
Kaip galiausiai planas išparceliuoti universitetus suderinamas su regionine politika? Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys dėl AM, urėdijų ir kitų „reformų“ žada būti nužeminti iš regionų centrų iki merdėjančių savivaldybių lygmenio, dabartinės merdėjančios savivaldybės tuo tarpu taps bažnytkaimiais, o bažnytkaimiai – dykumomis be gyventojų. Naujosios Vyriausybės „reformos“ teturi spalvingą kevalą, bet jų vidus – tuščias.