Šis bandymas ne tik nesusilaukė deramo dėmesio, bet ir buvo užglaistytas koalicijos partnerių socialdemokratų, nedrįstančių pripažinti, kad viena iš į valdžią įeinančių partijų veikia prieš valstybės deklaruojamus tikslus bei siekius.
Kol visi ginčijosi dėl slaptos VSD informacijos nutekinimo, Seimui buvo pateiktas rezoliucijos projektas "Dėl buvusios Ukrainos premjerės Julijos Tymošenko paleidimo laisvę".
Rezoliuciją pasiūliusi Darbo partija taikiniu pasirinko pačią pažeidžiamiausią grandį Ukrainai keliamuose ES reikalavimuose - garsiosios politinės kalinės išlaisvinimą. Šios sąlygos įgyvendinimas atsidūrė aklavietėj po to, kai laviruojantis prezidentas Viktoras Janukovyčius atsisakė suteikti sergančiai kalinei malonę, tačiau sutiko, kad problema būtų sprendžiama specialiu įstatymu, leidžiančiu nuteistiesiems tam tikrais atvejais gydytis užsienyje.
Kaip to ir reikėjo tikėtis, įstatymo priėmimas prorusiškos Regionų partijos kontroliuojamoje Aukščiausiojoje Radoje beviltiškai užstrigo. Maža to, iškilo pavojus, kad viena iš esminių asociacijos sutarties pasirašymo sąlygų iki lapkričio 29 d. Vilniuje numatyto viršūnių susitikimo taip ir nebus įvykdyta.
Tai reikštų, kad į kampą sumaniai įvarytai ES tokiu atveju tektų arba atsisakyti istorinio suartėjimo su viena iš didžiausių Europos valstybių (kas mažai tikėtina), arba eiti į kompromisą ir bandyti ieškoti tokių formuluočių, kurios suteiktų galimybę ir neprarasti veido, ir neatsisakyti užsibrėžto tikslo.
Ir štai šiame kontekste ES pirmininkaujančios Lietuvos parlamente pateikiamas rezoliucijos projektas, kuriuo ES valstybės narės raginamos - įsidėmėkime - "ir toliau nuosekliai laikyti Julijos Tymošenko išlaisvinimą vienu iš esminių kriterijų siekiant pasirašyti asociacijos sutartį su Ukraina." Nei daugiau, nei mažiau - vienu iš esminių kriterijų.
Kitaip sakant, jeigu Julija Tymošenko nebus išlaisvinta, tai ir sutartis neturi būti pasirašyta.
Jeigu tai siūlytų nepataisomi kovotojai už žmogaus teises ir kitas demokratijos vertybes, teliktų atsidusti. Būtų galima pasakyti, kad jie tiesiog nuosekliai laikosi savo pozicijos - taip nenukrypstamai, kad dėl ištikimybės principams net yra pasirengę paaukoti Ukrainos suartėjimą su laisvąja Europa ir palikti šia šali kaip dar nepribrendusią demokratijai Eurazijos sąjungos žinioje.
Tačiau kai už žmogaus teises imasi kovoti partija, kurios lyderio oponentai buvo kišami į kalėjimus ar net apmėtomi kovinėmis granatomis (vienam iš jų dėl to buvo suteiktas politinis prieglobstis Jungtinėse Valstijose), į galvą ateina visiškai kiti tokios kovos motyvai.
Tuos motyvus nesunkiai perkando koalicijos partneriai socialdemokratai, privertę tris savo frakcijos narius atšaukti "darbiečių" rezoliuciją remiančius parašus.
Susigriebę, kad ir jiems teks atsakomybė už pasekmes, socialdemokratai net skubiai parengė alternatyvų rezoliucijos projektą ir jį pateikė tam pačiam plenariniam posėdžiui. Šiame projekte jau nebuvo nė žodžio apie "vieną iš esminių kriterijų", taigi, ir užuominos, kad sutartis negali būti pasirašyta.
Teliko tai patvirtinti, o kita - atmesti. Rezultatas buvo nesunkiai numanomas.
Bet toliau nutiko mažas stebuklas. Pirmininkaujančiam paskelbus balsavimą dėl Darbo partijos projekto, kažkas paskambino, ir balsavimas buvo atšauktas.
Vietoj balsavimo buvo pasiūlyta sudaryti bendrą redakcinę grupę ir iš dviejų rezoliucijų sukurti vieną.
Taip "darbiečių" projektas buvo išgelbėtas nuo neišvengiamo atmetimo. Maža to, galutiniame rezoliucijos variante buvo palikta visa, ko jie siekė, tik ne tokia kategoriška forma, kaip iš pradžių.
Ir vilkas sotus, ir avis sveika. Politika - kompromisų menas. Vieni galės pasidžiaugti, kad neutralizavo provokaciją prieš viršūnių susitikimą Vilniuje, kiti - pasidėti paukščiuką, kad padarė viską, ką šiomis sąlygomis buvo įmanoma padaryti.
Šioje kolizijoje glūdi atsakymas į tai, kodėl mūsų valstybėje taip beviltiškai stringa patys svarbiausi projektai. Visa, ką mes šiandien sugebame padaryti - tai pasiekti, kad tik nebūtų blogiau. Nes visuomet gali kažkas paskambinti ir viską apversti.
Bet tai jau kita tema.