Kažkas atėjo gal iš kosmoso ir buvusį normalų žmogų pavertė kraujais apsitaškiusiu skerdiku. Kaltas atėjūnas šėtonas, o ne jo mokinys, tas vietinis.
Plepėtojai, kurie ieško būdų suprasti tokius užmušėjus (laimingus, kai pavyksta iš karto daug), turėtų būti laikomi karamelizuotais.
Įkvėpėjai automatiškai neigia savo indėlį dar prieš tai, kai žudynės įvyko.
„Mūsų ten nėra“. Mes – niekuo dėti, jūsų įtarimai bei išvados – absurdas. Automatinė plokštelė. O širdyse žvengia iš tų karamelizuotų viščiukų naivumo. Iš jų baimės tarti tiesų žodį ir veikti. „Jūs plepat, o aš veikiu“. Kas pasakė?
Ak, veidmainiai, nuo šiol nepapirkinėkit mūsų valstybių vadovų, ir mes vis tiek dėkosim, neprotestuosim. Ak, nesakykit neva „mes jus apgavom“, kad ir mes neva nematytume susigėdę jūsų apgavysčių. Nejau?
Matysim ir neturėsim kur savo matytuvų dėti. Bet kad nebūtų baisu, galima užsimerkti.
O tuo tarpu laidojam visus užmuštuosius ir snapeliais kapnojam: cip cip cip, tik nematyk, tik nesusimąstyk.
Kodėl bepročių negalima vadinti bepročiais? Juk jau armijos. Priauga, prisiauginama. Nuo neapykantos apaštalų (marksizmo klasikai?) iki viščiukų valgytojų ir ištisų tautų budelių. Reiktų statyti budeliams gausiai atgailos būdelių, tik ar pakaks žemėje vietos?
Juk jau dabar, kaip matė Vincas Kudirka, jei visi Lietuvos judošiai sumanytų vienu ypu pasikarti, tai miškuos drebulių neužtektų.
Rašytojas buvo nekorektiškas.
Sorry, reiktų tą procedūrą pirmiausiai siūlyti sąžvėroms.
Post-žmonėms. Netrukus jų bus dauguma. Kol karamelizuojamės ir vis ieškom priežasčių kitur, ne smegenų medžiagoje, ne krūtinės tuštumoje.