Pritardamas šių žodžių autoriui Lietuvos radijo ir televizijos komisijos nariui, humanitarinių mokslų daktarui Mantui Martišiui, vis dėlto drįsiu suabejoti, ar šiuo atveju tai yra tik Lietuvos kultūros ministerijos nesuvokimo klausimas.
Išties nuo pat pirmos mūsų liaunos valstybės Nepriklausomybės paskelbimo dienos didžioji kaimynė nepaliko lietuvių be „rūpesčio“ ir rodomo dėmesio nė vienos akimirkos: ar tai būtų „kalašnikovo“ buožių smūgiai ir tankų vikšrai, ar ekonominė blokada, ar diplomatinė pagalba karo nusikaltėliams, kuriems ši valstybė tapo saugia užuovėja, ar iš pirmo žvilgsnio „nekaltas“ kultūrinis fonas, gebantis veikti ne tik mūsų jausmus ir darantis įtaką mąstysenai, bet ir besiskverbiantis giliai į pasąmonę netgi tų, kurie nuoširdžiai deklaruoja besąlygišką meilę Lietuvos valstybei ir prisiekia jai ištikimai tarnauti.
Atrodytų, kad tai lyg ir neturėtų stebinti bent jau tų, kuriems istorinių aplinkybių dėka teko gimti ir gyventi sovietinėje imperijoje, grįstoje brutalaus melo, patyčių, elementarių žmogaus prigimtines teises neigiančių totalitarinio režimo ideologų demagogija. Tačiau visų be išimties iki šiol buvusių vyriausybių programose deklaruotų kultūrinių prioritetų nepaisymas atvedė šalį iki ribos, kuomet viltį praradę, nuskurdinti ir pažeminti Lietuvos kultūros darbuotojai grasina streikais ir kitomis akcijomis. Nepaisant to, netgi paties Kultūros ministro Š. Biručio viešai ir oficialiai įvardyta šalyje vykdoma „kultūros genocido“ politika nedaro jokio įspūdžio valstybę valdančiai vyriausybei.
Savaime suprantama, mūsų valstybei sudėtinga konkuruoti su Rusija, turinčia gamtinius išteklius ir galimybę padidinti kultūros invazija vadinamos propagandos finansavimą nuo 60 mln. iki 300 mln. dolerių... Tačiau, drįstu pažymėti, kad lygiai tuo pat metu, kuomet kaimynai didino asignavimus kultūrai, mūsų valstybėje buvo vykdomas partizaninis karas su užsienio investuotojais, kurių pagalba mes taip pat turėjome galimybę rasti gamtinių išteklių, galėjusių virsti ir investicija į mūsų beviltiškai paliegusią kultūros sistemą, nepajėgiančią net iš tolo pasipriešinti vadinamajai kultūrinei invazijai.
Ir kas po tokių akibrokštų ir sugretinimų galėtų paneigti, kad tokiuose veiksmuose, ar, tiksliau pasakius, neveikime, nėra sąmoningos tyčios požymių? Būtų suprantama, jeigu mes negalėtume alternatyvų gausoje apsispręsti, kam suteikti prioritetą. Tačiau esant praktiškai kol kas vienintelei galimybei renkamės nulinę išeitį, kuri veikiau primena aklavietę.
Tradiciniai politiniai apologetai pastarąsias eilutes neišvengiamai priskirs dar vienam konservatorių eilinio sąmokslo teorijos kliedesiui, tačiau, norint tokių „sutapimų“ nepastebėti, reikia ypač stengtis to nenorėti... Na, o jei tai yra dar vienas atsitiktinumas, neturintis nieko bendra su sąmoningu kenkimu valstybei (kuo aš labai norėčiau tikėti) – pagrindo džiugesiui, deja, nepadaugėja.
Beviltiškas fakto konstatavimas ir negebėjimas rasti išeities su kiekviena diena stumia mūsų valstybę ir toliau į „draugišką“ glėbį imperijos, kuri netgi nemėgina maskuoti savo tikslų susigrąžinti „prarastas žemes“ ir „provincinius užkampius“, kurie iki šiol savo noru kultūrinę erdvę, o tuo pačiu ir savo piliečių sąmonės formavimo įrankį atiduoda tos imperijos įtakai.
Kita vertus, neigti Rusijos didžiųjų meno ir literatūros meistrų pasaulinę reikšmę ir menkinti jų tiesioginę įtaką Lietuvos profesionalaus meno raidai būtų lygiai toks pat provincialumo ir kultūrinės nebrandos požymis.
Būtų sudėtinga rasti Lietuvoje bent kiek išsilavinusį inteligentą, galintį išvardinti bent dvi priežastis, kodėl Lietuvoje negalėtų gastroliuoti Maskvos Didžiojo teatro baleto ar operos trupės, arba kuo nusikalto jaunas Rusijoje stulbinančiais karjeros laiptais kylantis operos režisierius Vasilijus Barchatovas, pastatęs mūsų Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre P. Čaikovskio operą „Eugenijus Oneginas“?
O gal kas nors galėtų paneigti pasaulinio garso rusų baritono Dmitrijaus Chvorostovskio talentą, kuriuo turėjo progos žavėtis Lietuvos operos mėgėjai ne kur kitur, o Pažaislio vienuolyno šventoriuje? Ar tai taip pat Rusijos kultūrinės invazijos ginklas?
O kaip tuomet paaiškinti fenomeną, kuomet mes džiaugiamės ir didžiuojamės legendinių krepšinio žaidėjų ir trenerių, ginančių pagrindinių Rusijos simboliais tapusių klubų garbę? Ar kam nors ateina į galvą kvestionuoti Rusijos ir kitų valstybių piliečių-sportininkų atstovavimą mūsų šalies klubams, kurie tarptautiniuose turnyruose gina ir mūsų valstybės prestižą? Beje, sportas yra neatsiejama kultūros sistemos dalis, kuri kažkodėl Lietuvoje nužeminta iki departamento lygio, nors jos indėlis šalies garsinimo ir tapatumo įprasminimo tarptautiniame kontekste yra tikrai ne mažiau svarbus nei iškilių Lietuvos profesionalaus meno ir kultūros veikėjų.
Na, o tai, kad Lietuvos medijoje yra visiškai ignoruojama lietuvių menininkų pasiekimų Vakarų kultūroje tema – tai jau tikrai nėra Rusijos kaltė... Na, geriausiu atveju, tokia informacija dažniausiai pateikiama pramoginio žanro formate arba yra labai aiškiai personalizuota, už informacinio lauko ribų paliekant didžiają daugumą niekam nežinomų, bet dėl to ne mažiau talentingų menininkų bendriją.
Yra ir kita medalio pusė, kuomet, bent jau akademinės muzikos meno srityje, Lietuvoje tradiciškai pripažįstami tik menininkai, savo biografijoje turintys darbo patirties, kad ir provincijos, bet „užsienio“ teatruose ar koncertinėse įstaigose. Tuo metu tik Lietuvos kultūrinę erdvę pasirinkę ne mažiau gabūs tautiečiai neretai pasmerkiami, geriausiu atveju, užmarščiai, o progai pasitaikius jų adresu dažnai girdisi ir patyčių dėl negebėjimo realizuoti savo talento svetur...
Todėl toks kai kurių kultūros vadybininkais save įvardijančių asmenų vykdomas nacionalinių kultūros „išteklių“ ignoravimas taip pat pasitarnauja Rusijos kultūros invazijos Lietuvoje progresui: posakis „geriau užsienietis – nei savas“ šiuo atveju įgauna ir politinę potekstę, už kurią atsakomybę prisiimti privalo ne Rusijos propagandistai, o mūsų tautiečiai, organizuojantys ir viešinantys renginius, neatitinkančius mūsų nacionalinių interesų.
Savaime suprantama, kad Orbakaitės (beje, Lietuvos pilietės), Pugačiovos, „Liubė“, Kobzono ar kitų Rusijos atlikėjų koncertų organizavimas valstybinių švenčių išvakarėse ar mūsų tautai skaudžių istorinių įvykių atmintinomis dienomis negali būti uždraustas įstatymu ar kokiu kitu teisės aktu dėl labai paprastos priežasties – Lietuva yra demoktratinė valstybė, ką apie tai bekalbėtų ar mėgintų paneigti jos nedraugai.
Kas kita būtų visuotinis pilietinės visuomenės nepakantumas ir tokių renginių ignoravimas. Tačiau nė vienas rusų ir jų vietininkų Lietuvoje renginys neapsiejo be dėmesio mūsų piliečių, kurių dauguma nusipirkę bilietus pagrįstai ir teisėtai tikisi, kad jų pasirinktas legalus koncertas, reklamuojamas per visas įmanomas Lietuvoje teisėtai registruotas žiniasklaidos priemones ir kurias globoja oficialūs vyriausybės nariai ar ištisos ministerijos, yra sudėtinė Lietuvos valstybės kultūros politikos dalis...
Deja, kol viešojoje erdvėje vyraus mūsų pačių garbinama „patyčių kultūra“, lydima smurto, neapykantos, keršto bei mažesnio ir silpnesnio niekinimo, kultūros ir švietimo bendruomenės supriešinimo, nusipelniusių kūrėjų žeminimo ir bendrapiliečių tarpusavio rietenų, tol mes būsime tik „kultūrinė skylė“ didžiajai kaimynei, kuri nepraleis progos užpildyti jos ne tik didžiųjų rusų klasikų genialiu kūrybiniu palikimu, bet ir pasinaudojusi mūsų valstybine kultūros ir savęs niekinimo politika be didesnio pasipriešinimo ir be vieno šūvio „užkariaus“ abejojančių ar dvejojančių sąmonę bei tautos istorinę atmintį. Gamta tuštumos nepakenčia: jeigu mes patys, turėdami neįtikėtinai didelį kultūrinį–meninį paveldą ir potencialą sąmoningai nesugebame kokybiškai užpildyti kultūrinės erdvės, kodėl stebimės tokios invazijos faktu?
Na, o viešojoje erdvėje pasirodę „švelnūs“ priekaištai ar abejonės mūsų iškilių menininkų, dirbančių Rusijos Federacijoje lojalumu Lietuvai ar jų vardų susiejimas su Rusijos vykdoma kultūrine–politine invazija yra, švelniai tariant, prasilenkiantys su etika. Tik Lietuvai blogo linkintieji galėtų atrasti priekaištų Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatui Maskvos Vachtangovo dramos teatro meno vadovui Rimui Tuminui, kurio dėka ir pastangomis Rusijos pažangioji visuomenė (ir ne tik) turi progos pajausti ir Lietuvos kultūros „invazijos“ Rusijoje mastą.
Štai tai yra akivaizdus pavyzdys, kuomet besąlygiškai pripažinto teatro autoriteto asmenyje esame pajėgūs ne tik konkuruoti, bet ir „diktuoti sąlygas“.
Tų pačių padėkos žodžių nusipelnęs ir kitas iškilus menininkas prof. Gintaras Rinkevičius, vadovaujantis Novosibirsko valstybiniam simfoniniam orkestrui, ir šiomis dienomis jubiliejų švenčiančintis prof. Saulius Sondeckis, kurio vardas neatsiejamas nuo St. Peterburgo Ermitažo kamerinio orkestro, ir legendinis mūsų aktorius, buvęs ilgametis Lietuvos kultūros atašė Maskvoje Juozas Budraitis, kurio indėlį Lietuvos ir Rusijos santykių amortizavimui būtų sunku pervertinti...
Sakysite, tai nieko bendra neturi su politika? Žinoma! Tai yra „tik“ kultūros poveikio laukas. Tačiau, prisiminus aksiomą, kad politika yra kultūros sudėtinė dalis, o ne atvirščiai, tampa aišku, kad tik kultūra plačiaja prasme ir jos procesų svarbos suvokimas yra raktas į „laimės šalį“, kurią pasiekti galime tik vykdydami išmintingą politiką, neatsiejamą nuo kultūros.
Tad visi atsakymai ir mūsų valstybės ateitis kol kas vis dar yra mūsų rankose ir mūsų valioje. Belieka stabtelti ir susimąstyti: ar tikrai esame verti būti tik paklusniais vasalais, ar it lėlės būti tampomais už virvučių piktojo ir klastingojo Karabaso? Juk šalia tokių kasdienių žodžių ir sąvokų kaip duona, mėsa, skrandis, šiluma, dujos, elektra, turėtų egzistuoti ir savigarba. Tautinė arba valstybinė savigarba, be kurios suvokimo tikėtis pagarbos iš kitų neverta.