Turtingiausias Lietuvos ministras savo dėkingiems Ignalinos-Švenčionių apygardos rinkėjams padovanojo nei daug, nei mažai: Kauno valstybinės filharmonijos koncertą, kuris, anot politiko viešų pasiaiškinimų, būtų buvęs nuostolingas, nes, neva, į Kauno valstybinio choro koncertus žmonės nevaikšto.
Taigi kultūros ministras pademonstravo naują finansavimo šaltinį, kuriuo nuo šiol privalės naudotis ir kitų sričių ministrai, nepajėgiantys suvaldyti jiems patikėtų sričių finansavimo: patirtas išlaidas ir nuostolius dengti iš savo asmeninės kišenės, tokį veiksmą pavadinant filantropine akcija...
Visiškai susipainiojęs mecenatystės ir etikos sąvokose, „darbietis“ be jokių skrupulų savo asmens reklamai naudojasi sau pavaldžių įstaigų, finansuojamų jo paties parašu ir atskaitingų tam pačiam ministrui, sukurtu meniniu produktu, kurį bravūriškai, lyg privačią nuosavybę dovanoja ne kam nors kitam, o savo rinkiminės apygardos rinkėjams, kuriems iš tiesų labai pasisekė: jų išrinktas Seimo narys, šiuo metu dirbantis ministru, demonstruoja „geriausias“ savo partijos patriarcho tradicijas, kuomet, negalėdamas įtikinti savo darbais ar idėjomis, paprasčiausiai nusiperka „gerą vardą“.
Tiesa, pirmasis dovanojo ledus iš dangaus ir koncertus atlikėjų, kurie yra laisvi pasirinkti kada ir kam koncertuoti, o pastarasis – nuperka sau tiesiogiai pavaldžią valstybinę instituciją, kurios vadovas priverstas vykdyti savo ministro valią, nes (koks sutapimas!), kaip tik tomis dienomis vyksta konkursas įstaigos vadovo pareigoms užimti... Kaip ir sutapimas, kad šio kolektyvo gastrolių vingiai nusidriekė būtent į ministro-Seimo nario, rinkimų apygardą būtent tuo metu...
Kultūros mecenatu save tituluojantis ministras, niekaip nesuvokiantis savo beviltiškos padėties ir veiklos pragaištingos valstybei, imasi radikalių „reformų”: nuo šiol jis valstybinių institucijų, patiriančių finansines nesėkmes, reikalus spręs labai paprastai – tiesiog finansuos iš savo asmeninių lėšų. Tad, gal tokiu „pavyzdžiu“ turėtų pasekti ir kiti ministrai, bent jau tuo pačiu dirbantys ir Seimo nariais: pvz. susisiekimo ministras galėtų išpirkti kurio nors traukinio, nuolat patiriančio nuostolį, bilietus ir dykai pavėžinti savo apygardos rinkėjus? Arba krašto apsaugos ministras galėtų savo lėšomis išsinuomoti Ruklos poligoną ir ten surengti marijampoliečių bendruomenės šventę, tokiu būdu paremdamas krašto apsaugos sistemą.
O gal iš tiesų toks veikimas nuo šiol taps „tradicija" ir vyriausybė valstybės nepajėgumus pradės spręsti paprastuoju būdu – nusipirks problemas lyg „Bėdų turguje“? Tuomet nepavydžiu Skuode išrinktai Seimo narei, šiuo metu ir švietimo ir mokslo ministrei, kuri turės papildyti savo gimtojo krašto streikuojančių mokytojų sąskaitas iš asmeninės piniginės...
O gal turtingasis kultūros ministras nepaliks partijos bendražygės bėdoje?