O ten, po vandeniu – kur kas didesnis ir tvirtesnis luitas, kurio metų metus niekas nejudino. Jei ir bandė – netrukus liovėsi, nes nesulaukė nei dėmesio, nei pagalbos. Vienas lauke, kaip sakoma – ne karys.
Tačiau tai nereiškia, kad taip viską ir turėtume palikti. Juolab, kai problema ir didelė, ir opi, o svarbiausia – liečia daug žmonių.
Didieji karščiai, regis, jau baigėsi. Kartu su visais lengviau atsikvėpė ir miestų viešojo transporto vairuotojai. Žmonės, kurie kepinant saulei ir orui kabinose įkaistant iki 40 laipsnių vežioja keleivius. Turi būti dėmesingi, budrūs, neprarasti koncentracijos – nes yra atsakingi ne tik už savo, bet ir keleivių sveikatą bei saugumą.
Ar normalu, kad dirbama tokiomis sąlygomis? Aišku, kad ne. Ar galima ką nors padaryti, kad to nebūtų? Aišku, kad taip. Tačiau greitų ir efektyvių sprendimų čia nėra. Nepakaks sumontuoti vieną kitą kondicionierių ar užpildyti jau sumontuotus reikiamu skysčiu. Ko gero, netgi tiek nebus padaryta. Ateis kita vasara ir vairuotojai vėl kęs karščius. Kaip ilgus metus iki tol.
Po to, kai dėl šios problemos kreipiausi į Vilniaus miesto vadovą, UAB „Vilniaus viešasis transportas“ vadovybę bei Darbo inspekciją (kad bent kartą patikrintų, kokiomis sąlygomis priversti dirbti žmonės prie autobusų ir troleibusų vairo), teko bendrauti su žmonėmis, kurie puikiai žino mūsų viešojo transporto veiklos subtilybes, ydas ir bėdas. Kai kurias jų mintis, jiems leidus, pacituosiu. Jas verta žinoti visiems, kurie nors kartą naudojosi viešuoju transportu.
„Įsivaizduojate, kad per karščius žmoniškesnės sąlygos būna vilkikų vairuotojams, kai Europoje įsigalioja draudimas važiuoti dieną? Vairuotojai priversti važiuoti naktį, per dieną nesėkmingai bandę pamiegoti perkaitusiose kabinose. Kondicionieriai jose, žinoma, yra. Tačiau kas juos įsijungia? Kondicionieriai naudoja degalus, o už papildomai sunaudotą jų kiekį išskaičiuojama iš vairuotojų atlyginimo. Ar keliasdešimt tonų sveriantys vilkikai su neišsimiegojusiais vairuotojais mažiau pavojingi keliuose?“.
„Asociacijos „Linava“ duomenimis, Lietuvos autobusų parkas yra seniausias Europoje. Pastaruoju metu naujų autobusų miestų vežėjai dažniausiai įsigyja tik už ES lėšas. Tačiau šiek tiek daugiau nei šimtas naujų autobusų Lietuvoje – tik lašas jūroje. Ar pamenate bent vieną valstybės programą, skirtą viešajam transportui atnaujinti? Valstybės vadovams tokia smulkmė nerūpi. Jie nevažinėja viešuoju transportu“.
„Savivaldybės įsiskolinusios vežėjams dešimtis milijonų eurų. Remiantis „Linavos“ duomenimis, didžiausi įsiskolinimai – bendrovei „Vilniaus viešasis transportas“, jie šių metų liepos 1 d. siekė apie 40 mln. eurų. Vežėjai savo ruožtu prasiskolinę tiek Mokesčių inspekcijai, tiek „Sodrai“, tiek degalų ar detalių tiekėjams. Gavus pinigų, stengiamasi „gesinti“ pagrindinius gaisrus: kad nebūtų nutrauktas dyzelino, dujų, elektros tiekimas, kad būtų sumokėti atlyginimai darbuotojams“.
„Savivaldybės iki galo neatsiskaito su vežėjais nei už lengvatomis besinaudojančių keleivių vežimą, nei už nuostolingų, tačiau visuomenei būtinų maršrutų aptarnavimą, nors tai daryti jas įpareigoja įstatymai. Niekas nekontroliuoja, kad jie būtų vykdomi. Nėra apeliacijos mechanizmo, kur vežėjai galėtų kreiptis dėl nevykdomų šalyje galiojančių įstatymų. Šios vežėjų problemos neįdomios niekam. Jei su vežėjais už lengvatomis besinaudojančių keleivių vežimą būtų atsiskaitoma ne iš savivaldybių, o iš valstybės biudžeto, kaip buvo iki 2006-ųjų, galbūt tokie įsiskolinimai nebūtų susidarę“.
„Manote, vežėjai nori vežti keleivius senais autobusais? Be kondicionierių, modernių šildymo sistemų? Tikrai ne. Bet kuris įmonės vadovas mielai atnaujintų visą parką naujais, moderniais autobusais ar troleibusais. Kaip tai daroma kaimyninės Latvijos sostinėje Rygoje“.
Įdomių ir aktualių faktų yra ir daugiau. Pavyzdžiui, vidutinis bendrovės „Vilniaus viešasis transportas“ autobusų amžius – 13,6 metų, troleibusų – per 20 metų. Aišku, kad tuomet nelabai logiška juose montuoti kondicionierius, kurių vieno kaina – 10 tūkst. eurų. Plius vieša paslaptis, kad dėl lėšų stygiaus vežėjai kaip sanitarai priversti susirinkti autobusus iš Vakarų šalių patvorių. Tada apie kokybę kalbėti nėra ko.
Visame pasaulyje viešajam transportui skiriama vis daugiau dėmesio. Nes kad ir kiek tiestum aplinkkelių, statytum viadukų ar apvažiavimų, eismo problemos vis tiek išliks. Vienintelė išeitis joms spręsti - gerai veikianti viešojo transporto sistema. Tačiau Lietuvos viešasis transportas kol kas - posūnio vietoje. Tie, kam yra tekę lankytis Vakarų Europoje, gerai žino, koks didžiulis skirtumas šioje srityje tarp mūsų ir jų. Ten viešasis transportas kelia pasigėrėjimą. Ne tik dėl gero išvystymo, bet ir dėl kokybės.
Išeitis, kaip sakė mano pašnekovai - esminis transporto priemonių parko atnaujinimas. Jei miestų savivaldybės grąžintų vežėjams skolas, įmonės galėtų įsigyti ne vieną šimtą naujų transporto priemonių – su kondicionieriais ir kitais komforto elementais tiek keleiviams, tiek ir vairuotojams. Jei į viešojo transporto problemas pagaliau atkreiptų dėmesį ir šalies vadovai, pagalvodami apie galimus autobusų bei troleibusų parkų atnaujinimo scenarijus, situacija galėtų pasikeisti iš esmės.
Mere Remigijau Šimašiau, kaip Jums šita mintis? Gal pradėkime nuo Vilniaus, parodykime pavyzdį kitiems miestams? Aišku, visko ir iškart nepadarysi, bet bent po truputį? Juk, neabejoju, Jums rūpi vilniečių gerovė. O tikrai daug jų važinėjasi būtent viešuoju transportu. Grąžinote naktinius autobusus – puiku. Padarykite taip, kad tais autobusais norėtųsi važiuoti ir važiuoti.